Jis neišvengiamas, žmonėms suvokus, kad ant jų galvų nuleistas dar vienas, vadinamasis sąvartyno mokestis. Jį įteisinusios įstatymo pataisos numato, kad nuo 2016 metų už kiekvieną sąvartyne šalinamą atliekų toną bus taikomas 75 Lt (21,72 Eur) mokesčio tarifas. 


Tai reiškia, kad ši suma bus įskaičiuota į atliekų tvarkymo sąnaudas, kurias turės padengti kiekvienas gyventojas ir kiekvienam išlaidos už atliekų tvarkymą vidutiniškai padidės 15-20 procentų. Paslauga niekuo nepasikeis, jos kokybė nepagerės, bet kiekvienam namų ūkiui ji pabrangs vidutiniškai 30 litų per metus. 


Atkaklios Savivaldybių asociacijos pastangos ir raštuose Seimui ir jo komitetams išdėstyti argumentai, kad tokio mokesčio įvedimui Lietuva nėra pasiruošusi ir siūlymai jį atidėti iki 2018-ųjų, o 2016-2017 metais taikyti simbolinį 2-3 eurų mokestį už nepavojingų atliekų šalinimą sąvartyne, nebuvo išgirsti. 


Bet tai nereiškia, kad savivaldybės nuleido rankas ir ramiai lauks naujojo mokesčio įsigaliojimo dienos. Savivaldybių asociacija jau dabar imasi žygių, kad ta diena nebūtų 2016-ųjų sausio 1-oji. Žinoma, tie žygiai nebus lengvi, nes yra daug norinčiųjų, kad savivaldybės, besąlygiškai paklusdamos, nuo kitų metų pradžios padidintų vietines rinkliavas už atliekų tvarkymą. 


Tačiau savivaldybės - valdžia, esanti arčiausiai žmonių - geriausiai žino, ką jokiais skaičiavimais nepagrįsto mokesčio įvedimas reiškia visuomenei ir kokios jos reakcijos tai gali sulaukti. Teisingos reakcijos: nepasitenkinimo, o gal net ir pasipriešinimo. O kaltė dėl Seimo priimto įstatymo vėl gali kristi ant niekuo dėtų savivaldybių galvų.


Kitokia ji ir negali būti, kai įstatymo pataisų teikėjai nepateikia jokių mokesčio tarifo dydį pagrindžiančių skaičiavimų. Kai savivaldybėms primetama ir nuolat primenama prievolė organizuoti Europos Sąjungos reikalavimus atitinkančią atliekų tvarkymo sistemą, nors pačioje valstybėje tokios sistemos nėra. O savivaldybės ją kuria. Ir gana sėkmingai. 


Geriau ar prasčiau išplėtotos sistemos veikia visose savivaldybėse, atliekų tvarkymo paslaugų prieinamumas artėja prie 100 proc., kasmet gerinamos galimybės rūšiuoti atliekas jų susidarymo vietose – namuose, buityje. Visa tai yra padariusios savivaldybės, paskui kurias valstybė, bent jau atliekų tvarkymo srityje, nespėja. 


Nespėjo ji pasiruošti ir kažkieno iniciatyva sumaniai prastumtam sąvartyno mokesčio įvedimui. Jo šalininkų argumentas, kad šis mokestis paskatins savivaldybes organizuoti atliekų tvarkymo sistemą taip, kad į sąvartynus patektų minimalus jų kiekis, neatlaiko kritikos. Lyg tai iki šiol savivaldybės, aprūpindamos gyventojus rūšiavimo konteineriais, statydamos rūšiavimo linijas, įrenginėdamos modernius rūšiavimo įrenginius, tokio tikslo neturėjo?!


Bėda kita – savivaldybių ir jų skatinamų bei kontroliuojamų gyventojų išrūšiuotoms atliekoms perdirbti ar kitaip panaudoti valstybė nėra sukūrusi tinkamos sistemos. Nusprendęs, kad nuo 2016 metų bus taikomas 75 Lt (21,72 Eur) už toną mokesčio tarifas, kuris kasmet didės, kol 2020 m. išaugs iki 155 Lt (44,89 Eur) už toną, įstatymo leidėjas nepateikė atsakymo į klausimą, kur po metų reikės dėti ir kaip panaudoti išrūšiuotas atliekas, kurių nevalia šalinti sąvartynuose? 


Tikėtis, kad iki 2016 metų atsiras komunalinių atliekų deginimo įrenginiai Vilniuje ir Kaune, yra utopiška. Tad ką reikės daryti su regioniniuose atliekų tvarkymo centruose pastatytais mechaninio ir biologinio apdorojimo įrenginiais atskirtomis apie 500 000 t įvairios degiosios frakcijos atliekų? Neturint kur jų deginti, jos turės grįžti į sąvartynus, sumokant numatytą mokestį. O kur daugiau tas atliekas dėti? Vežti į Klaipėdos atliekų deginimo įmonę, kurioje deginimo kainos nereguliuojamos, atgal parsigabenti pelenus ir už jų įvežimą į sąvartyną, sumokėti sąvartyno mokestį? Tai jau geriau jį iš karto sumokėti – bus pigiau. 


Jeigu pilnai veiktų komunalinių atliekų tvarkymo sistema, būtų pastatytos jų deginimo gamyklos ir sutvarkyta teisinė bazė: priimti sprendimai dėl valstybinio kainų atliekų deginimo įrenginiuose reguliavimo, išspręstas biologiškai skaidžių atliekų apdorotų MBA įrenginiuose tolesnis panaudojimas, išspręsti asbesto turinčių gaminių bei komunalinių atliekų deginimo įrenginiuose po terminio apdorojimo susidariusio šlako šalinimo klausimai, sąvartyno mokesčio įvedimas būtų logiškas.

Bet net ir tuomet jis turėtų būti pagrįstas argumentuotais skaičiavimais, susidedančiais iš daugybės dedamųjų, tarp kurių svarbiausią vietą užima realios žmonių pajamos ir mokesčiams už atliekų tvarkymą tenkanti jų dalis.

Europos Sąjungos reikalavimai numato, kad ji negali būti didesnė kaip 1 proc. nuo vidutinių gyventojų pajamų. Tačiau įteisinus naująjį mokestį ši riba tikrai bus peržengta ir ES reikalavimai pažeisti, ant vienų svarstyklių, beje, sudėjus labai nelygiaverčius svarmenis: reikalavimus, užtikrinančius tinkamą atliekų tvarkymą, ir reikalavimus, ginančius žmonių interesus ir gerovę.

Nereikia pamiršti ir to fakto, kad išaugus atliekų tvarkymo kaštams, išaugs ir nemokių gyventojų skaičius. Savivaldybės bus priverstos taikyti jiems socialinės paramos formas arba dalinai atleisti nuo mokėjimų už komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas bei kompensuoti šias išlaidas iš savivaldybių biudžetų.

Ne kartą esu pasisakęs, ir savo nuomonės nekeičiu, kad atliekų tvarkymo reikalus savivaldybės ir valstybė turėtų būti pasidalijusios kaip lygiavertės partnerės: savivaldybės turėtų rūpintis galimybių rūšiuoti atliekas užtikrinimu, likusių po rūšiavimo atliekų surinkimu ir nuvežimu į sąvartyną bei pirminiu jų apdorojimu sąvartyne. O tolesnis atliekų tvarkymas turėtų būti valstybės reikalas.

Bet kol kas visa atsakomybė už atliekų tvarkymą yra primetama savivaldybėms ir tai verčia jas nenuleisti rankų ir ginti gyventojus nuo skuboto bei nepamatuoto sąvartyno mokesčio. Tai nėra paprasta, žinant, kad atliekų tvarkymas yra labai patrauklus daugeliui privataus verslo atstovų, jau seniai tiesiančių rankas į šią sritį ir turinčių akivaizdžių užmojų jį privatizuoti.

Tai ypač išryškėjo buvusio aplinkos ministro Valentino Mazuronio vadovavimo ministerijai metais. Gerai, kad jie nebuvo ilgi. Lietuvos žmonės puikiai žino, kokias pasekmes turi privačiose rankose atsidūręs paslaugų sektorius: vien prisiminus privatininkų valdomus savivaldybių šilumos ūkius nupurto šaltis. 


Verslo, norinčio perimti atliekų tvarkymą į savo rankas, spaudimas yra labai didelis, tačiau, laimei, ne visi ministrai ir kiti politikai, jam pasiduoda. Tad savivaldybės šiame procese jaučiasi turinčios sąjungininkų, sulaukiančio prezidentūros palaikymo ir kartu su jais pasiryžusios siekti, kad būtų peržiūrėtos ne tik sąvartyno mokestį įteisinančios įstatymo pataisos. Jų atstovai aktyviai teikia pasiūlymus ir Seimo aplinkos komitete Atliekų įstatymo peržiūrėjimui sudarytai darbo grupei, savivaldybių asociacijos specialistai dirba Vyriausybės sudarytoje darbo grupėje, kuri peržiūri rinkliavų nustatymo metodikas ir yra užsibrėžusi peržiūrėti atliekų tvarkymą reglamentuojančius teisės aktus, siekdama apginti vartotojų interesus.