Iš to, ką sužinojome apie esamus ir būsimus karus, galime rašyti XXI amžiaus karų istoriją. Tačiau dar kartą prisiminkime, kaip keitėsi karai ir kariavimo filosofijos.
Istorija tvirtina, kad premodernūs karai – konfliktai vykę iki Naujųjų amžių – pasižymėjo tuo, jog juose dalyvavo daugiausia tam tikro socialinio sluoksnio atstovai (aristokratai). Kariavo taip pat profesionalūs samdiniai, gindami tam tikrų valdovų interesus. Karuose svarbūs buvo ekonominiai aspektai, tokie kaip karo grobis, tačiau jie buvo ir aiškiai ideologiškai motyvuojami (karas prieš klaidatikius, Kristaus karsto vadavimas ir pan.).
Karai neturėjo aiškių kovos taisyklių, jie taip pat dažnai buvo ilgalaikiai ir žemo intensyvumo, priklausė nuo atsitiktinių resursų, dažnai neturėjo ilgalaikės strategijos. Karo aukomis tapdavo ne tik kariai, bet ir didelis skaičius civilių gyventojų; vyravo karo žygių strategija, karo baigtį dažnai nulemdavo dideli pavieniai mūšiai arba sėkmingos pilių/miestų apgultys. Napoleoną Bonapartą galima laikyti paskutiniu genialiu karo žygių strategu, Amerikoje paskutiniai karo žygiai kartu su modernesnėmis strateginėmis idėjomis naudoti dar Pilietiniame kare, XIX amžiaus antroje pusėje.
Naujųjų amžių karuose gausu konfliktų tarp didžiųjų imperijų, karų tarp nacionalinių valstybių, kolonijinių išsivaduojamųjų ir net pasaulinių karų, tačiau visus juos buvo galima vienaip ar kitaip klasifikuoti modernių karų teorijos rėmuose. Konfliktų baigtis priklausydavo nuo kariaujančių galios, ekonominio potencialo, teritorijos, sąjungininkų ir sugebėjimo naudoti tradicines taktikos gudrybes. Armijos tapo vis labiau masinėmis, ginklai valdomi lengvai, tad ir geros galimybės kariauti totalinį karą, dalyvauti konflikte, į kurį įtraukta visa šalis.
Karai XIX-XX amžiuje tapo teisiškai formalizuoti, atsirado kario (kombatanto), civilio, karo belaisvio, pabėgėlio teisinis statusas, valstybių politinių vadovų ir kariškių atsakomybė už karo veiksmų pasekmes, savotiška karo etika, karo paskelbimo, paliaubų, karo pabaigos formalumai ir pan. Galima teigti, kad kariavimas tapo viešosios politikos dalimi. Tarptautinė bendrija siekė, kad kariaujantieji būtų aiškiai atskirti nuo civilių, kurie neturėtų kentėti karo metu, karo veiksmai turi būti politiškai motyvuoti, demokratinės valstybės kariauti gali tik gavę Jungtinių Tautų mandatą.
Ar didžiųjų valstybių tarpusavio konfrontacija jų nedrausmindavo, ar Trečiojo pasaulio šalys pačios laisvai spręsdavo savo vietinius klausimus ir tiesiog jos nesijautė atsakingos už pasaulinę taiką? Iš dalies galima atsakyti teigiamai.
Kodėl po Šaltojo karo kilo tiek daug etninių konfliktų? Nejaugi tautinės/etninės savigarbos klausimas buvo toks nesvarbus branduolinio konflikto akivaizdoje? Panašu, kad taip.
Ar etniniai konfliktai nėra pranašautų civilizacijos karų pradžios konfliktai? Jei sakome, kad globalizacija suvienodina tautas – ar tai ne ji bus panacėja nuo visų etninių negandų?
Atrodo, kad ateities konfliktus jau galima iš esmės numatyti ir prognozuoti. Vadinasi, galima sukurti ir konfliktų prevencijos priemones. Tuomet tai kas šiandien gali parašyti mums tikrą ateities scenarijų, tikrą ir planuotiną XXI amžiaus istorija? Ar daug rasime tokių visai nepriklausomų ekspertų (nepriklausomų net nuo projektų finansuotojų), kurie nebijotų pasakyti, kas gi iš tikrųjų mūsų laukia, ir kokios geopolitinės svajones gali virsti tikrove. Kartais belieka remtis tik vadinamaisiais rašytojais-fantastais ar senstančiais ir gerbiamais politikos ekspertais. Fantastai, tiesa, neįpareigoti kokioms nors tiesoms, gi politologai visada turi argumentu paaiškinti, kodėl gyvenimas vyksta ne taip, kaip jie sakė prieš metus-kitus.
Iš daugybės fantazijų bene įdomiausias pasirodė žinomo amerikiečių politikos apžvalgininko George Friedmano scenarijus, išdėstytas knygoje „Kitas šimtmetis“ („The Next 100 years“), kurioje autorius XXI amžių aprašo dešimtmetis po dešimtmečio, kaip jau beveik išgyventą laikotarpį.
Savo įžvalgas Friedmanas pradeda potencialiam skaitytojui labai netikėtai. Įsivaizduokime, sako jis, kad gyvename 1900 metais kokiame nors Londone, ir kokį pasaulio vaizdą matome. Ogi labai gražų: Europoje jau tris dešimtmečius beveik nėra karų, visas pasaulis atrastas ir pasidalintas sutartimis. Viešieji finansai stropiai tvarkomi, Europa, o dar labiau JAV – industrializuojasi, plinta visuotinis raštingumas, daugėja žmogaus teisių, visuomenė turtėja, atsiranda tokių technologinių inovacijų kaip lėktuvas ar automobilis...
Toliau autorius pasiūlo mums pažvelgti į pasaulį 1920 metų europiečio akimis. Dabar lyg viskas aišku: imperijų blogis sunaikintas, didžiausia kaltininkė – Vokietija – nubausta. Labiausiai tikėtinas scenarijus yra tautinių demokratijų klestėjimas, mažiausiai tikėtinas – Vokietijos atgimimas ir jos keliama grėsmė.
1940 metai. Vokietija ne tik atgimė. Ji nugalėjo Lenkiją ir Prancūziją, baigia sudoroti britus. Amerikiečiai karo bijo, rusai stovi vokiečių pusėje. Labiausiai tikėtina, kad Vokietija karą laimės, ir tik nesveika fantazija leistų manyti, kad pasaulis susivienys prieš Hitlerį. Istoriją galima tęsti. 1960 metu duonos valgytojui atrodė, kad branduolinis konfliktas neišvengiamas, o 1980-siais tik politinio mąstymo stokojantys subjektai galėtų manyti, kad po dešimties metų neliks Sovietų Sąjungos. O ir žlugo ji, beje, ne dėl kvailai valdomos ekonomikos, o dėl tautinių sąjūdžių. Galiausiai 2000 metais tik juoką būtų sukėlusi pranašystė, kad būrelis musulmonu be šūvio užpuls Ameriką ir nužudys kelis tūkstančius JAV piliečių...
Tai rodo keletą dalykų. Viena, mūsų supratimas apie istorijos logiką yra neteisingas, antra, neteisingas yra teiginys, kad pasikeitė žmogaus prigimtis ir karų nebebus, trečia – istoriją lemia ne ekonominiai ar geopolitiniai, bet veikiau vertybiniai interesai. Stereotipinis mąstymas niekada nepasiteisina.
Šiandienos stereotipinis mąstymas teigia, kad Europa ir JAV yra nuosmukio etape, kad didžioji pasaulio galia greit priklausys Kinijai (prasidės Azijos amžius), pasaulio ekonomiką, o tuomet ir politiką lems ne dabartinis G8, o veikiau BRICS (Brazilija, Rusija, Indija, Kinija ir Pietų Afrika), kad Europą užplūs musulmonai ir afrikiečiai, JAV ims dominuoti ispanakalbiai... ir panašiai. Taigi, galas demokratijai, šlovė pragmatiškai valdomiems žaliavų ir pigios darbo jėgos tiekėjams. Nauja Pasaulio tvarka turėtu padaryti laimingais tuos vadinamus paprastus žmones, žmones, kuriems reikia ne tiek laisves ir demokratijos, kiek buitinio gerbūvio.
Friedmano logika sako, kad būtent toks logiškas scenarijus kaip tik ir neįvyks.
Viena iš neteisingų prielaidu yra teiginys, kad Amerikos amžius (o tuo pačiu ir Europos amžius) baigiasi. Fantastas Friedmanas primena, kad supratimas apie JAV yra nors ir logiškas, tačiau neteisingas. Iki Antrojo pasaulinio karo JAV visai nebuvo supervalstybė ir net neturėjo noro dominuoti pasaulyje. Po Antrojo pasaulinio ji, tiesa, supervalstybe tapo, bet ne dominavo pasaulyje, o kariavo Šaltąjį karą su Sovietais. Tikrasis Amerikos amžius prasidėjo tik Sovietu imperijai žlugus, vadinasi, kaip tik ne XX, o XXI amžius turi būti JAV dominuojamas laikotarpis.
Beveik tuo pat metu nauja krizė laukia ir Rusijos. Per pastaruosius du dešimtmečius ne vienas Rusijos geopolitinis projektas, ne viena svajone taip ir neišsipildė. Didžioji svajonė lieka potekstėje, tačiau ji yra kitų svajonių dalis – tai didžiosios valstybės statuso (o geografiškai – SSSR) atkūrimas. Viena vertus, gali pasirodyti, kad Rusija galinga ir sugebanti surinkti buvusias respublikas, tačiau didžiausia jos bėda – geopolitinis godumas, noras gauti viską, kas turėta, iš karto. O tam Rusija nėra pakankamai stipri. Jokios žavios mesianistinės idėjos šalis neturi. Dujos ir kumštis nėra simpatiška net potencialiems sąjungininkams, o nieko kito kol kas nesugalvota. Vadinasi, Rusijos laukia dar viena krizė ir ši kartą gal net sunkesnė.
Pabaigai, skaitytojui tikriausiai knieti sužinoti, kas valdys pasaulį XXI amžiuje? Friedmano manymu trečiajame-ketvirtajame XXI amžiaus dešimtmetyje be JAV pasaulyje susiformuos dar keli galios centrai, kuriuos sąlygiškai galima pavadinti Naująją Japonija, Naujaisiais Osmanais ir Naująją Žečpospolita Pastarosios sudėtyje ir mūsų vieta.
Trečiasis Pasaulinis karas kils apie 2050 metus (man regis, anksčiau), o jame japonų ir turkų aljansas kariaus su amerikiečiais bei jų sąjungininkais Naujojoje Žečpospolitoje. Pearl Harboras ši kartą tikriausiai bus kosmose, žmonių aukų bus mažiau, galiausiai karas baigsis amerikiečių ir jų sąjungininkų (o su jais ir lietuvių !!!) pergale. Apkartinti kai kuriuos skaitytojus gali tik tai, kad Lietuva turi daugiau šansų geopolitinei laimei pasiekti būdama Didžiąja Kunigaikštyste, o ne tautine respublika. Gal čia ir turi būti mūsų geopolitinė svajonė?
O kol kas visai netoli Ukrainoje vyksta jau visai normalus XXI amžiaus karas...