Šiandieniniame tarptautinės politikos kontekste, vykstant ginkluotam konfliktui Ukrainoje, teiginys, kad Rusijos valdžia yra vagys gali pasirodyti itin subjektyvus ir politizuotas. Tačiau autorės surinkti duomenys (kurių dalis yra tiesiog dingusi prezidentui tapus Vladimirui Putinui) suteikia daug argumentų tvirtinti, kad Kremliuje iš tiesų įsikūrė kleptokratinis klanas, nepaisantis ne tik klasikinės, bet net ir pačių jų nubrėžtos suverenios demokratijos principų. Trumpai tariant, jei šiandieninį Kremlių aptvertume spygliuota tvora, perskaičius K. Dawisha knygą toks žingsnis nekeltų nė menkiausio nusistebėjimo.

Įdėmiau sekantiems įvykius ir procesus Rusijoje, tai, apie ką rašo K. Dawisha, neatrodys labai netikėta. Patrimonialinio autoritarizmo, militokratijos, valdomos demokratijos ir valstybinio kapitalizmo apibūdinimai V. Putino Rusijai klijuojami jau seniai. Tačiau knygoje pateikiami faktai, skaičiai ir pavardės stulbina į nešvarius politinius-ekonominius žaidimus įsivėlusių Rusijos elito veikėjų statusu ir manipuliuojamomis sumomis. To paties „politinio“ elito ryšiai, veikiantys dar ir šiandien, su kriminalinio pasaulio atstovais (t.y. Rusijos mafija) leidžia kitaip pažvelgti ir paaiškinti Rusijos veiksmus toje pačioje Ukrainoje. O pagrindinė grandis, jungianti nusikaltėlius, buvusius KGBistus, oligarchus ir politikus yra dabartinis Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas.

Jei tikėti knygoje pateikiamais faktais, Putinas tik draugų iš FSB dėka šio amžiaus pradžioje neatsidūrė ten, kur daugiau nei šešis metus praleido M. Chodorkovskis.
Laurynas Jonavičius

Tas pats asmuo, kuris Perestroikos laikais buvo KGB agentas Rytų Vokietijoje. Tas pats asmuo, kuris 1991-1996 metais buvo Sankt Peterburgo merijos komiteto ryšiams su užsienio šalimis vadovas. Tas pats asmuo, kuris 1996-1998 metais dirbo tuometinio Rusijos prezidento Boriso Jelcino administracijoje, buvo jos vadovo pavaduotojas ir, be kita ko, kuravo Rusijos nuosavybės užsienyje klausimus. Tas pats asmuo, kuris 1998 metais paskirtas vadovauti Federalinio saugumo tarnybai (FSB) – buvusiai KGB. Tas pats asmuo, kurį B. Jelcinas, o tiksliau – jo aplinka (vadinamoji Šeima), nusprendė padaryti B. Jelcino įpėdiniu prezidento poste, o B. Berezovskio, G. Pavlovskio ir V. Surkovo pastangomis tai pavyko praktiškai įgyvendinti. Tas pats asmuo, kuris dėl oligarchų valdomos žiniasklaidos, specialiai jam remti sukurtos partijos („Vienybės“ – Jedinstvo) ir daugybės sprogimų Buinakske, Maskvoje ir Volgodonske (štai jums ir terorizmas), per tris mėnesius iš niekam nežinomo saugumiečio tapo Rusijos gelbėtoju, didvyriu ir vedliu.

K. Dawisha knygoje parodo, kaip V. Putinas nuosekliai kilo politinės karjeros laiptais, remiamas grupės žmonių, susijusių su juo profesiniais ryšiais (KGB-FSB, darbas Sankt Peterburgo merijoje), bendrais interesais (kooperatyvas „Ozero“, dziudo) ir vienijamų bendro tikslo užgrobti valdžią bei pasinaudojant ja praturtėti. Ši grupė daugiau kaip dešimtmetį kopė į Rusijos politinio elito olimpą. Tikslui pasiekti jie nesirinko priemonių – pradedant kompromatais, papirkinėjimais, postų dalybomis ir baigiant elementariais grasinimais, nuodijimais ar jau minėtais eilinių rusų sprogdinimais.

Jei tikėti knygoje pateikiamais faktais, Putinas tik draugų iš FSB dėka šio amžiaus pradžioje neatsidūrė ten, kur daugiau nei šešis metus praleido M. Chodorkovskis. Pagrindo Putino įkalinimui buvo daugiau nei pakankamai. Pakeliui į valdžią V. Putinas stengėsi atsikratyti visais, kurie rodė bent mažiausią nepaklusnumą – tai savo kailiu pajuto ir oficialios valdžios atstovai (pavyzdžiui – Rusijos generalinis prokuroras 1995-1999 m. J. Skuratovas) ir tokie užkulisinės politikos gigantai, kaip B. Berezovskis ar M. Gusinskis. V. Putinas baudė nepaklusniuosius ir rėmė lojaliuosius. Pats naudodamas neteisėtus metodus savo galiai ir įtakai didinti, pamažu V. Putinas sukūrė tokią sistemą, kurios reforma neišvengiamai reikštų asmeninę pražūtį jam pačiam ir jo artimiausiai aplinkai. Valstybinio turto grobstymas, piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi, oponentų persekiojimas ir žudymas – tai tik keli iš kaltinimų, kuriuos būtų galima drąsiai pateikti V. Putinui, jei jis netektų teisinės neliečiamybės ar žlugtų dabartinė Rusijos valdžios vertikalė. O kur dar privačios vilos Ispanijoje, jachtos ir kita prabanga, registruota svetimais vardais svetimose šalyse...

Valstybinio turto grobstymas, piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi, oponentų persekiojimas ir žudymas – tai tik keli iš kaltinimų, kuriuos būtų galima drąsiai pateikti V. Putinui, jei jis netektų teisinės neliečiamybės ar žlugtų dabartinė Rusijos valdžios vertikalė. O kur dar privačios vilos Ispanijoje, jachtos ir kita prabanga, registruota svetimais vardais svetimose šalyse...
Laurynas Jonavičius

Skaitant knygą tampa akivaizdu, kad V. Putinas ir jo aplinka sukūrė politinę sistemą, kuri laikosi išimtinai ant „nulinės sumos“ ir jėgos principų. Sistema naikina visus, kas kenkia jos išlikimui ir sunaikinta gali būti tik lygiai tokiais pačiais metodais – kompromisas praktiškai neįmanomas. Būtent dėl tokios sistemos prigimties Rusijoje neliko nepriklausomos žiniasklaidos, savarankiškos teisėsaugos, skaidrių rinkimų, tikrai privačios ekonomikos ir privačios nuosavybės. Būtent toks sistemos pobūdis neleidžia Rusijai šiandien vykdyti jokios realios politinės ir ekonominės modernizacijos, nes bet kokie pokyčiai ir naujų žaidėjų įsileidimas reikštų sistemos (ir jos kūrėjų) mirtį. Valstybė, organizuoti nusikaltėliai ir didžiausios šalies įmonės glaudžiai susipynė siaurame interesų rate, kuriame nelieka vietos ir laiko užsiimti paprastų piliečių, smulkiųjų verslininkų, pensininkų, mokytojų ar nevyriausybininkų poreikių tenkinimu. Šimtui asmenų valdant 35 proc. Rusijos turto, tie asmenys neišvengiamai siekia didinti visuomenės kontrolę, valdžia tampa jų išlikimo garantija, o visuomenės rūpesčiai – papildoma našta.

Pasiremdama liudininkų pasakojimais, žurnalistiniais tyrimais, teismuose buvusių bylų medžiaga, užsienio diplomatų patirtimi bei pačios surinktais faktais, K. Dawisha savo knygoje atkuria istoriją, kaip nuo mažens saugumiečiu norėjęs tapti jaunuolis iš tuometinio Leningrado įgyvendino savo svajonę. Deja, šis pasakojimas nei iš tolo neprimena gražios vaikiškos pasakos, bet greičiau tradicinį vesterną apie laukinius vakarus, kur grobiama, šaudoma ir griaunama, bet gerasis šerifas taip ir nepasirodo... Pagal KGB planą išveždamas Komunistų partijos kapitalą į Vakarų bankus žlungant Sovietų Sąjungai, draugams paskirstydamas Vakarų teiktą paramą skurstančiai Rusijai devyniasdešimtaisiais, pridengdamas ir legalizuodamas nelegaliais pinigais kuriamų bankų, įmonių ir grupuočių veiklą, pasinaudodamas bendraminčių iš KGB nostalgija griežtai kontrolei ir matydamas silpno B. Jelcino laikais nustekentą Rusijos tarptautinį statusą, V. Putinas veikė taip, kaip jį išmokė KGB. Ryžtingai, beatodairiškai ir nesirinkdamas priemonių.

Negalima sakyti, kad Rusijos autoritarizmas yra išimtinai V. Putino veiklos rezultatas. Teisinis nihilizmas, žiauri vidinė kova dėl valdžios pirmaisiais nepriklausomos Rusijos egzistavimo metais, senosios komunistinės valdžios manipuliacijos naujojoje sistemoje, korupcija, nusikalstamumas – visa tai buvo aplinka, kurioje V. Putinas užaugino savo įtaką ir subūrė bendraminčių ratą. Ilgėdamiesi tvarkos ir valdžios, šis būrelis gavo progą 1998 m., kai tuometiniai Rusijos šeimininkai – oligarchai ir „Šeima“ ėmėsi ieškoti pamainos sergančiam B. Jelcinui. Būtent tada iš pilkojo kardinolo V. Putinas tapo „Rusijos gelbėtoju“. Laimėjęs nematomą vidinę kovą su A. Čiubaiso, J. Primakovo ir J. Lužkovo remiamu vidaus reikalų ministru ir trumpalaikiu premjeru Sergejumi Stepašinu, V. Putinas 1999 m. buvo paskirtas premjeru, vėliau laikinai einančiu prezidento pareigas ir galiausiai 2000-aisiais tapo Rusijos Federacijos prezidentu.

Būtent toks sistemos pobūdis neleidžia Rusijai šiandien vykdyti jokios realios politinės ir ekonominės modernizacijos, nes bet kokie pokyčiai ir naujų žaidėjų įsileidimas reikštų sistemos (ir jos kūrėjų) mirtį.
Laurynas Jonavičius

Gavęs tiesioginę valdžią V. Putinas nedelsdamas ėmėsi valstybės reorganizavimo. Jį iškėlę ir palaikę oligarchai gavo pasiūlymą dingti iš politikos ir išsaugoti nelegaliai sukauptus turtus arba netekti visko. Rusijos regionų lyderiai, prie Jelcino mėgavęsi autonomija ir didžiulėmis galiomis, buvo pajungti Maskvos kontrolei reformuojant Federacijos Tarybos formavimo tvarką ir sukuriant septynias federalines apygardas. Valstybės ekonomika ir strateginės įmonės (energetika ir ginklų pramonė) pajungtos tiesioginiam (rankiniam) Kremliaus valdymui į jų direktorių tarybas susodinant asmeniškai V. Putinui lojalius asmenis. Tai užtikrino tiesioginę verslo subordinaciją valdžiai ir kartu buvo atsidėkojimas draugams už paramą, suteikiant jiems galimybę nelegaliai pelnytis iš valstybinių užsakymų ir „atkatų“.

Buvo sukurta tai, ką D. Treismanas vėliau pavadino „silovarchų“ klase (kgbistai-siloviki tapo valstybiniais oligarchais). Ši sistema, pasak autorės, yra ir pagrindinė priežastis, lemianti Rusijos ekonomikos neefektyvumą. Kasmet šalyje sumokamų kyšių suma lygi oficialiam šalies biudžetui, mirštančių žmonių skaičius nuolatos viršija gimstamumo rodiklius, o grobstomas biudžetas palieka nustekentą šalies sveikatos apsaugos, švietimo ir socialinės rūpybos sistemą. Tačiau tuo pačiu metu Rusijos politinė grietinėlė, kuri turi priėjimą prie V. Putino, toliau didina savo turtus, perka prabangius apartamentus Vakaruose savo vaikams ir leidžia juos į mokslus Vakarų universitetuose...

Pasak K. Dawishos, Rusijos politika šiandien yra revanšizmas santykiuose su Vakarais ir konservatizmas šalies viduje. Didžiausias tokios politikos pralaimėtojas yra Rusijos visuomenė – ji ne tik turi mokėti oficialius mokesčius, kuriuos išsidalina valdantieji, bet dar ir išleisti kita tiek kyšiams, kadangi sistema sukurta taip, kad biurokratija galėtų naudotis valstybinės tarnybos privilegijomis savo asmeninei naudai (o kartu – ir lojalumui valdžiai) didinti. Tuo tarpu valstybės elitas (valdančioji kleptokratija) per tokius dinozaurus kaip „Gazprom“ ar „Rosneft“ investuoja į savo galios ir gerovės didinimą nacionalizuodama rizikas, bet privatizuodama pelną.

Tokios politikos ir ją vykdančios sistemos šaknys remiasi ne vien į Rusijos istoriją, mentalitetą ir autoritarines tradicijas. Pasak K. Dawishos, tai ir atsainaus Vakarų požiūrio į Rusiją pirmaisiais jos nepriklausomybės metais pasekmė, ir kai kurių Vakarų lyderių aklas tikėjimas Putinu (o greičiau, susiviliojimas V. Putino pasiūlymais pagerinti savo asmeninę gerovę mainais į tylią V. Putino paramą). Rusijos elito ryšiai ir ekonominiai interesai posovietinėse šalyse taip pat yra viena iš priežasčių agresyviai jos politikai regione, ypač kalbant apie energetikos sektorių.

Negalima sakyti, kad Rusijos autoritarizmas yra išimtinai V. Putino veiklos rezultatas. Teisinis nihilizmas, žiauri vidinė kova dėl valdžios pirmaisiais nepriklausomos Rusijos egzistavimo metais, senosios komunistinės valdžios manipuliacijos naujojoje sistemoje, korupcija, nusikalstamumas – visa tai buvo aplinka, kurioje V. Putinas užaugino savo įtaką ir subūrė bendraminčių ratą.
Laurynas Jonauskas

Baigdama knygą autorė iškelia klausimą, kiek ilgai dar laikysis tokia Rusija? Nors tiesioginio atsakymo nepateikia, jis pamini kelis esminius momentus. Viena vertus, sistemos stabilumui išlaikyti reikalingas valdančiojo elito vieningumas. Šio vieningumo ribos remiasi į naudos gavimą – kai tik galimybė gauti pelną mainais už lojalumą sumažėja, vidinio skilimo tikimybė proporcingai didėja. Šiandieninę Rusijos valdžią vienija ne bendros idėjos ar vertybės, bet noras pasipelnyti. Kai tik pelno neliks, greičiausiai neliks ir vienybės. Antra vertus, smunkanti šalies ekonomika reiškia vis mažesnius valstybės gebėjimus pasirūpinti piliečių gerove. Tai suponuoja didesnį pastarųjų nepasitenkinimą ir kartu didesnį represijų, spaudimo ir kontrolės poreikį iš valdžios pusės. O didesnis spaudimas, kokie kantrūs bebūtų rusai, galiausiai didins ir visuomenės nepasitenkinimą. Galiausiai, šiandieninė Rusija yra Putino sukurta Rusija. Tai V. Putino suplanuotas, pagimdytas ir užaugintas vaikas. Jo paties žodžiais tariant, „mes pažįstame save... mes žinome, kad kai tik pasitrauksime, mus sunaikins. <...> Mes būsim pastatyti prie sienos ir sušaudyti. Ir mes nenorime eiti prie tos sienos“.

Knyga turėtų būti įdomi visiems, kas domisi šiandienine Rusija – pradedant akademikais ir baigiant politikais, kurie rengia sankcionuojamų asmenų ir įmonių sąrašus. Dar iki pasirodymo viešumoje, knyga jau buvo apipinta skandalingomis istorijomis. Pažymėtinas vien tik faktas, kad knygą leisti atsisakė net kelios žinomos Vakaruose leidyklos, nes baiminosi teisinių persekiojimų iš knygoje minimų asmenų pusės. Taigi, „Putino kleptokratija“ – per kelis vakarus „suvalgoma“ medžiaga, kurioje šiandieninio Rusijos politinio elito atstovų pavardės (D. Medvedevas, I. Šuvalovas, S .Ivanovas, V. Jakuninas. A. Kudrinas, S. Čemezovas, I. Levitinas, V. Jakuninas, V. Surkovas, V. Zubkovas) persipina su Rusijos mafijos patriarchų vardais (S. Mogilevičius), garsiausiais oligarchais (R. Abramovičius, B. Berezovskis, broliai Rotenbergai, G. Timčenko, J. Kovalčiukas) ir daugeliu V. Putino jaunystės bei darbo KGB draugų (V. Zolotovas, I. Sečinas, A. Kudrinas, A. Mileris, N.Tokarevas ir t.t.). Nors pasakojama istorija šiek tiek sunkiai suvirškinama dėl daugelio pasikartojimų, gausybės skaičių ir ne visai aiškių ryšių tarp veikėjų, tai puikus apibendrinimas to darbo, kurį jau daugiau nei dešimtmetį darė gausybė Rusijos stebėtojų, rinkdami medžiagą, faktus ir skaičius apie šios šalies ir jos valdovo – V. Putino – veiklą.

Ir dar, „Putino kleptokratija“ – įrodymas to, kad sankcijos konkretiems veikėjams ir įmonėms gali daryti poveikį. Nuo jų galima bandyti išsisukti perregistruojant kapitalą ir nuosavybę kitais vardais, bet tai yra skaudus smūgis į jautrią vietą.