R. Bogdanas. Brežnevėjimas: nuo šiol ir per amžius

Vladimiro Putino metinė kalba šiemet susilaukė ypatingo dėmesio: juk savo viziją dėstė agresyvios branduolinės valstybės su smunkančia ekonomika vadovas, o tokia valstybė yra tikras galvos skausmas visiems, kas su ja turi reikalų.

Rusiškai ši kalba vadinama „poslanije“, ir tai reiškia daugiau, negu ataskaita ar pranešimas. „Poslanije“ rusiškame Naujojo testamento vertime vadinami Šv. Petro laiškai. Metinės kalbos tradiciją Rusijoje kartu su pavadinimu įvedė Borisas Jelcinas 1994 m. JAV prezidentas kasmet važiuoja pas įstatymų leidėjus perskaityti pranešimo apie „sąjungos būklę“, angliškai „State of the Union“, – būtent taip vadinasi jo kalba. Lietuvos prezidentai irgi skaito metinį pranešimą – o ne pamokslą – svečiuose pas įstatymų leidėjus Seime.

Rusijoje yra priešingai – Dūmos nariai vyksta išklausyti „laiško korintiečiams“ pas patį aukščiausiąjį. Rusijos federalinė televizija pranešimo transliaciją pavadino „laišku iš aukščiau“, (poslanije svyše). Vargu ar tai pajuokavimas, nes įtarus pašaipą kaipmat lėktų šmaikščių televizininkų galvos. Greičiau tai patvirtinimas, jog išties į metinį pranešimą reikia žiūrėti kaip į Dievo žemėje žodį.

Šiemet pirmą kartą nuo 1994 m. Rusijos prezidento administracija nepasitelkė Vyriausybės tam laiškui paruošti. Nors valstybė atsidūrusi sudėtingoje padėtyje, nebuvo jokio viešo svarstymo apie gaires, kurias turėtų nubrėžti V. Putinas. Sklido gandai, kad ruošiami du variantai: griežtas ir minkštas. Kaip užkulisiuose prasitarė ekspertai, prisidėję prie teksto rengimo, buvo apibrėžtos neliečiamos temos: tai politinis modelis, teismai, teisėsauga, santykiai tarp regionų. Minčių ribojimas labai primena žlungančios SSRS pastangas gelbėtis, draudžiamomis temomis paskelbus esmines problemas: nuosavybės klausimus, respublikų statusą. Būtinybė galiausiai vis tiek jas iškėlė į pirmą planą.

Negalima sakyti, kad V. Putinas visai nesimoko iš klaidų. Kai šalis po karo badavo ir šalo, Stalinas 1946 m. vasarį pareiškė, jog dar reikės pasispausti kokius 10-15 metų. Į tai Vinstonas Čerčilis kovo mėnesį Fultone atsakė, kad SSRS virsta karine ekonomika su skurstančiais gyventojais ir galinga armija. Po jo kalbos nusileido Geležinė uždanga. Šaltąjį karą pralaimėjo tie, kurie žadėjo išlaisvinti visą pasaulį, virsdami pasauline imperija.

Šiemet V. Putino kalboje neįprastai daug kartų irgi skambėjo žodis „laisvė“. Tačiau jis pripažino nesąs pasirengęs ginklavimosi varžyboms. Buvo perskaitytas minkštasis variantas. Nors jis ne stalininis, bet ne mažiau agresyvus. Jį sudaro dvi dalys: idėjinė ir ekonominė. Pagal skaitymo būdą jautėsi, kad V. Putinui labiau rūpi idėjiniai dalykai. Pasak rusų politologo Stanislavo Belkovskio, tekste atsirado 2,5 papildomų puslapių. Matyt, tai švenčiausios V. Putino mintys apie Rusijos vietą pasaulyje.

Bendras vaizdas nupieštas toks: aplinkui vien priešai, vos tik kylame nuo kelių, mus vėl žlugdo. Tai tęsiasi šimtmečius. Praėjusieji metai rodo, kad rusai tapo brandžia nacija. Kaip žinia, metai pasižymėjo Krymo aneksija ir Rytų Ukrainos užpuolimu. Štai kaip Rusijos prezidentas supranta brandą. Jį labai piktina, kad Vakarai nepritaria jo teisei elgtis kaip užsinorės. Už tą teisę jis pasiryžęs kovoti. Kadangi Vakarai bando sutramdyti agresyvią ir pavojingą pasauliui Rusijos politiką, V. Putinas sulygina Vakarus su Hitleriu. Anksčiau fašistai buvo tik ukrainiečiai, dabar prijungta ir JAV.

Rusijos stiprybė esanti dvasinėje atramoje. V. Putinas pateikė naują pateisinimą Krymo okupavimui: ten buvęs bizantiečių miestas Chersonesas, prie kurio apsikrikštijo kunigaikštis Vladimiras, vėliau nešęs krikštą rusams. Nors pati rusų cerkvė niekada tos vietos šventa nelaikė, prezidentas bibliniu tonu paskelbė, kad Krymas „nuo šiol ir per amžius“ bus dvasinės ištakos.
Labai dvasingą elgesį kunigaikštis Vladimiras pademonstravo Chersonesui pasidavus po apgulties: paimto į nelaisvę miesto valdovo ir jo žmonos akivaizdoje išprievartavo jų dukrą. Tačiau ši tūkstančio metų senumo istorija nieko bendro su Maskva neturi – Vladimiras buvo Kijevo kunigaikštis, ir savo tautą jis krikštijo Kijeve. Jis nupieštas ant hrivnos, ne ant rublio.

Dvasinių ištakų paieškos V. Putiną veda tiesiai į Ukrainos sostinę. Ar gali taip mąstantis žmogus nurimti nevaldydamas Kijevo, vadinamo Rusios miestų motina?

Pažvelgus dar giliau, matosi, jog stačiatikybė, kuria taip rūpinasi V. Putinas, yra atėjusi iš Konstantinopolio. Ten buvo krikštyta kunigaikštienė Olga, mūsų minėto Vladimiro žmona. Tai kas, kad tas miestas šiandien vadinasi Stambulas. Juk ten slypi dvasinės ištakos, kurias reikia imti globon, vos atsistoji nuo kelių.

Tai nėra vien mano sarkazmas: Rusija įsijungė į Pirmąjį pasaulinį karą tikėdamasi laimėti kaip didįjį prizą Bosforo ir Dardanelų sąsiaurius, kurie kontroliuoja kelią iš Juodosios jūros į Viduržemio. 1914 m. Rusija labai prisiminė Stambulą kaip stačiatikybės lopšį ir tuo idėjiškai grindė savo politiką. Liaudies patriotinis entuziazmas buvo toks didelis, kaip neapykanta užsieniečiams, todėl tada net Peterburgo pavadinimą surusino ir pavertė Petrogradu. Prabėgo vos treji metai, ir aplink tėvelį carą susitelkusi tauta jį nuvertė, sušaudė visus palikuonis ir ėmėsi vieni kitus pjauti.

V. Putino galvoje keistai sujungti vienas kitą išbraukiantys dalykai: jis myli stačiatikybę ir žavisi KGB, kuri naikino popus; jis katastrofa laiko SSRS griūtį, kada Rusija laimėjo prieš SSRS, nors aukščiausią valdžią jis gavo iš griovėjo B. Jelcino rankų, o prie sovietų tesugebėjo išsitarnauti iki papulkininkio.

Toliau dvasinių ištakų kelyje atsiduria Jeruzalė, visos krikščionybės šventas miestas, kurį V. Putinas irgi paminėjo savo kalboje. Pagal dabartinę Rusijos doktriną, ji save įgaliojo ginti rusakalbius visame pasaulyje. Izraelyje rusiškai kalbančių pakaks, jei tik atsirastų jėgų apžioti. Didelės pastangos sudėtos stengiantis išgelbėti Bašarą Asadą Izraelio kaimynystėje Sirijoje. Tik kortas dabar maišo apsireiškusi Islamo valstybė, kurios kovotojai siunčia grasinimus pačiam V. Putinui, o vienas jos vadų yra iš Pankisio tarpeklio tarp Gruzijos ir Čečėnijos.

Naktį prieš V. Putino kalbą kelios dešimtys čečėnų kovotojų įsiveržė į patį Grozno centrą. Čečėnijos prezidentas Ramzanas Kadyrovas nurodė, jog išpuolio gijos eina į užsienį. Kol kas neaišku, ar ta gija sujungia Alacho karius Islamo valstybėje su išpuoliu Čečėnijoje, bet signalas Kremliui labai rimtas.

Nors V. Putinas daugiau nei prieš dešimtmetį žadėjo savo stiliumi visus teroristus „paskandinti išvietėje“, tačiau karingas islamas per jo valdymo laikotarpį išplito po visą Šiaurės Kaukazą. Bet žemyn riedančios šalies prezidentas toliau skelbia ne taiką, o mūšį visam Vakarų pasauliui.
Savo pranešimą jis baigė žodžiais, kad Rusija pasirengusi priimti bet kokį laiko iššūkį ir laimėti. Kuo blogesnė padėtis, tuo pakilesni žodžiai. Skamba visai kaip iš senstančio Leonido Brežnevo lūpų.

Tai šūksnis žmogaus, kuris bijo gauti į kailį, nes jaučiasi silpnesnis. Todėl kabinasi už savo fantazijų pasaulio, kuriame jis yra šviesos riteris, pakilęs prieš tamsybių gaivalus. Tokio niekas nebeperkalbės. Tokį sustabdys tik skaudus susidūrimas su tikrove.