Taip pasirodė dykumoje Jonas. Jis krikštijo ir skelbė atsivertimo krikštą nuodėmėms atleisti. Pas jį traukė visa Judėjos šalis ir visi Jeruzalės gyventojai. Jie išpažindavo nuodėmes ir buvo jo krikštijami Jordano upėje.
Jonas vilkėjo kupranugario vilnų apdaru, o strėnas buvo susijuosęs odiniu diržu. Jis valgė skėrius ir lauko medų. Jis skelbė: „Po manęs ateina galingesnis už mane, – aš nevertas nusilenkęs atrišti jo kurpių dirželio. Aš jus krikštijau vandeniu, o jis krikštys jus Šventąja Dvasia.“ (Mk 1, 1–8)
Antrąjį advento sekmadienį pasirodo Jonas Krikštytojas, Jėzaus pirmtakas, tarpinė asmenybės tarp pranašystės ir pažado įvykdymo. Išties Jonas jau nuo pat gimimo buvo pasveikintas savo tėvo Zacharijo kaip pranašas: „O tu, vaikeli, būsi vadinamas Aukščiausiojo pranašu, nes tu eisi pirma Viešpaties jam kelio nutiesti“ (Lk 1, 76).
Manoma, kad Jonas kurį laiką praleido religinėje bendruomenėje, savo pėdsakus palikusioje Kumrane tarp Judėjos dykumos ir Negyvosios jūros. Tiek Jonas Krikštytojas, tiek ir Kumrano vienuoliai savo misiją aiškino Izaijo pranašystės šviesoje: „Per dykumą tieskite Viešpačiui kelią! Tyruose ištiesinkite mūsų Dievui vieškelį!“ (Iz 40, 3).
Šiandien žodis „tyrai“ mums skamba šiek tiek nejaukiai. Beveik 35 proc. Žemės paviršiaus dengia dykuma. Vienas didžiausių susirūpinimą keliančių fizinio pasaulio reiškinių – žemės virtimas dykuma, išsausėjimas. Suskaičiuota, kad kiekvienais metais šimtus tūkstančių hektarų dirbamos žemės praryja besiplečianti dykuma, kuri išstumia milijonais žmonių iš jų gimtųjų vietų.
Kadangi nėra augalijos, sumažėja atmosferos kritulių, o tada išdega augalija. Tai mirties ratas.
Tačiau egzistuoja ir kita dykuma: ne išorėje, bet mūsų viduje; ne mūsų miestų pakraščiuose, bet pačiuose miestuose. Tai vienatvė, abejingumas, anonimiškumas, žmogiškųjų santykių sausra.
Dykuma yra vieta, kur, jei šauki, niekas tavęs negirdi; jei parkrenti ant grindinio, niekas prie tavęs neprieina; jei kas užpuola, niekas tavęs neapgina; jei patiri džiaugsmą ar skausmą, nėra su kuo apie tai pasidalyti. Tai lyg tyruose šaukiančiųjų balsai.
Bet dar pavojingesnė dykuma yra ta, kurią kiekvienas iš mūsų nešiojamės savo širdyje. Būtent ji gali tapti išdžiūvusia, užgesusia, be jausmų, be vilties smėlio dykuma. Kodėl daugelis neįstengia atsitraukti nuo darbo, išjungti mobiliojo telefono, radijo, kompiuterio ir pan.? Nes bijo atsidurti dykumoje ir išvysti sielos skurdą.
Pasak Aristotelio, gamta bijo tuštumos (lot. „horror vacui“), tačiau ir žmogus bėga nuo tuštumos. Nuoširdžiai patyrinėję, matome kiek daug dalykų stveriamės, kad tik neliktume vieni, tyloje, veidas į veidą su savimi ir tikrove.
Mūsų visuomenės gyvenime vis daugiau triūkšmo ir skubėjimo, todėl labai nesunku pamiršti mumyse slypinčią gelmę – tylos erdvę. Ji gali būti išniekinta ir tapti panaši į turgaus aikštę ar prekybos centrą, kur klaidžioje paviršutiniški ir tušti poreikiai.
Evangelija kalba apie balsą, vieną dieną nuskambėjusį tyruose. Buvo paskelbta didi žinia: „Po manęs ateina galingesnis už mane, – aš nevertas nusilenkęs atrišti jo kurpių dirželio. Aš jus krikštijau vandeniu, o jis krikštys jus Šventąja Dvasia“ (Mk 1, 7–8).
Jonas Krikštytojas skelbia Mesijo atėjimą į žemę paprastais, tačiau veiksmingais žodžiais. Jis gavo užduotį pažadinti pasaulį iš didžiojo miego, nurodyti gyvybės šaltinį: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę, (...) kuris krikštys Šventąja Dvasia!“ (Jn 1, 29. 33).
Būdas, kuriuo Jėzus apželdins dykumą, yra krikštas Šventąja Dvasia. Dievo Dvasia yra meilė, vienintelis „lietus“, kuris gali sustabdyti dvasinį „dykumėjimą“ mūsų planetoje:
„Apipilsiu vandeniu ištroškusią žemę, srovėmis sausumą palaistysiu; išliesiu savo dvasią ant tavo palikuonių ir savo palaiminimą ant tavųjų vaikų. Jie sužels it žolė, kaip gluosniai paupiuose“ (Iz 44, 3–4); „Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota“ (Rom 5, 5).
Su šia sausros ir troškulio simbolika susijęs iš Jėzaus Kristaus plūstančių gyvojo vandens srovių vaizdinys Jono evangelijoje (Jn 7, 37–38). Šventasis Ireniejus iš Liono († 202) rašo: „Kaip išdžiūvusi žemė tampa nederlinga, jei negauna vandens, taip ir mes nesubrandiname gyvybės vaisių, negavę iš aukštybių gausaus lietaus.“