Aktyvių protestuotojų skaičius bėgant dienoms mažėjo, bet penktadienį, lapkričio 29 d., pagrindinėje Kijevo Nepriklausomybės aikštėje, arba Maidane, susirinko apie 10 000 žmonių.

Po mitingo nakčiai buvo likę keli šimtai, daugiausiai studentai. Šeštadienio paryčiais juos užpuolė specialios paskirties būrys „Berkut“, po kelių mėnesių susitepęs krauju žudydamas demonstrantus.

Nesipriešinantys protestuotojai traukėsi aikšte link Šv. Michailo soboro ir vienuolyno. Čia aikštė baigiasi, o abipus šio aptverto komplekso eina gatvės. Soboras ir vienuolynas atrodo lyg ledkalnis, į kurį atsimušusi minia išsiskaidytų ir nutekėtų tolyn gatvėmis lyg upėmis. Tačiau, matyt, „Berkutas“ turėjo užduotį ne tik išvaikyti, bet ir „pamokyti“, kad nekiltų noras kartoti. Jie puslankiu prispaudė demonstrantus prie sienos, atitverdami kelius pasitraukimui, ir juos apsupę sumušė. Sužeisti žmonės gelbėjosi vienuolyne.

Tokie valdžios veiksmai pradėjo antrą protestų bangą, daug galingesnę už pirmąją. Sekmadienį, gruodžio 1 d., į Kijevo centrą išėjo apie 500 000 žmonių, kuriems orumas nebeleido toliau kentėti savivalės. Vienas opozicijos lyderių Arsenijus Jaceniukas viešai ragino vyriausybę atsistatydinti, ore skambėjo šūkis „Ukraina yra Europa“.

Taip prasidėjo Euromaidanas, galiausiai privertęs V.Janukovyčių bėgti iš šalies. Sprukdamas jis sustojo Charkove, kur, panašu, turėjo paskelbti separatistinę Rytų Ukrainą jau tada, bet neišdrįso, ir surinkti į salę šalininkai jo nesulaukė.

Pasinaudodama sumaištimi ir savo žmonėmis Ukrainos jėgos struktūrose Rusija be pasipriešinimo aneksavo Krymą. Tada ėmėsi Donbaso. Kova už Ukrainą tęsiasi, veikdama kaip žaizdras, kuriame gimsta ukrainiečiai kaip politinė tauta.

Kad Ukraina pagaliau suvoktų save kaip suverenią valstybę, o ne Rusijos priedėlį, teko brangiai sumokėti. Prie tokios kainos atvedė, iš vienos pusės, imperinės Rusijos ambicijos, o iš kitos pusės – daugiau nei 20 metų, skirtų ne valstybei, o oligarchų klanui sukurti. 

Po oranžinės 2004 m. revoliucijos paaiškėjo, kad šalis nepasirengusi, kad dar nėra kritinės masės piliečių ir politikų, kurie pasuktų nuo visuotinai įprastų korupcinių santykių prie naujų europietiškų standartų. Reikėjo smukti dar giliau, kad gimtų noras gyventi kitaip. V.Janukovyčius savo padarė, savo režimu pasiekdamas dugną, kur įsijungė pasipriešinimas, veikiantis priešinga kryptimi.

Grimzdusi lyg pelkėje Ukraina atsispyrė nuo dugno. Per metus ji kraujo aukomis įrodė, kad į vakar dieną yra ne jos kelias, kurį jai bando primesti Rusija. Įvyko demokratiniai prezidento ir Aukščiausiosios Rados rinkimai, sukūrę provakarietiškai nusiteikusį valdžių bloką.


Virvė pasikarti Vakarams

Vakarai jau metus bando stabdyti Rusijos agresiją diplomatinėmis priemonėmis ir sankcijomis. Apsisprendimo simboliu Prancūzijai tapo du desantiniai „Mistral“ klasės laivai, pagal kontraktą gaminami Rusijai. Vienas jų, „Vladivostok“, turėjo būti perduotas lapkritį. Prancūzai rado elegantišką formuluotę: „aplinkybės neleidžia perduoti“.

Aplinkybės – tai agresyvūs Rusijos veiksmai. Įsivaizduokite, koks būtų smūgis Prancūzijos įvaizdžiui, jei jų pagamintas laivas saugotų aneksuoto Krymo pakrantes, o gal net dalyvautų galimame Ukrainos uosto Mariupolio puolime? Juk Mariupolį rusų pajėgos jau bandė pulti sausuma, prie jo buvo paskandintas Ukrainos karinis kateris. Rusų pažadais nedislokuoti „Mistralių“ Juodojoje jūroje niekas nepatikės. Ypač kai antrasis, kuris bus paruoštas 2015 lapkričiui, iškalbingai vadinasi „Sevastopolis“.

Tačiau ar kam palengvėtų, jei prancūzų gaminti laivai plaukiotų ne po Juodąją, o po Baltijos jūrą ir demonstruotų savo dominavimą Prancūzijos sąjungininkų NATO pakrantėse?
R. Bogdanas

Tačiau ar kam palengvėtų, jei prancūzų gaminti laivai plaukiotų ne po Juodąją, o po Baltijos jūrą ir demonstruotų savo dominavimą Prancūzijos sąjungininkų NATO pakrantėse? „Mistralių“ perdavimo klausimas tėra ledkalnio viršūnė, kurio pamatą sudaro glaudus prancūzų koncerno „Thales“ ir Rusijos karinės pramonės bendradarbiavimas. Brangi ir sudėtinga įranga, prieš savaitę pavogta iš „Vladivostok“, yra pagaminta „Thales“. Be šios firmos optikos rusų Su serijos naikintuvai būtų akli. „Thales“ sukurti „Damocles“ lazeriniai taikikliai naudojami rusų tankuose T-90, atakos sraigtasparniuose Ka-52.

Įtraukdama Vakarų įmones į strateginį bendradarbiavimą, Maskva vykdo seną Stalino devizą: „Mes pakarsime kapitalistus ant virvės, kurią jie patys mums pagamins“.

Šiuo aspektu verta prisiminti neseniai Maskvos Vnukovo oro uoste žuvusį prancūzų naftos bendrovės „Total“ vadovą Christophe de Margerie, kuris toliau kūrė investicijų į Rusijos naftos gavybą planus, nepaisydamas oficialios Paryžiaus pozicijos. O kodėl turėtų? Kada „Total“ sėmė pelną Mianmare, finansiškai palaikydama karinę chuntą, Prancūzijos vyriausybė saugojo jo verslą, vetuodama sankcijas Mianmarui dujų ir naftos gavybos sektoriuose.

Yra dar prancūzų Renault Trucks Defense, yra italų Iveco, yra smulkesni virvės vijikai. Bet atrodo, kad padėtis keičiasi. Pavyzdį parodė Vokietijos ‚Rheinmetall“, nutraukęs modernaus karinio mokymo centro Rusijoje statybą.

Įtraukdama Vakarų įmones į strateginį bendradarbiavimą, Maskva vykdo seną Stalino devizą: „Mes pakarsime kapitalistus ant virvės, kurią jie patys mums pagamins“.
R. Bogdanas

Padėti aukai

Vien neigiamų veiksmų neužtenka, kad Europos kelią pasirinkusi Ukraina galėtų juo eiti. Kaip sakė prancūzų filosofas Bernard-Henry Levy šiemet spalį, „bausti agresorių yra teisinga, tačiau padėti aukai yra geriau“. Jei visi dabar sėdės ir lauks, kol sankcijos privers Rusiją atsikvošėti, per tą laiką Ukraina gali nepataisomai suirti. Kol riebus sulieknės, plonas numirs iš bado.

Dar 2014 kovą, vos nuvertus V.Janukovyčių, garsus finansininkas George'as Sorosas pareiškė, kad Ukrainai reikalingas naujas Maršalo planas. Jis buvo sukurtas karo suniokotai Vokietijai atstatyti ir truko iki 1951 m. Prasidėjęs nuo maisto ir kuro, vėliau apėmė pramonės investicijas ir galiausiai padėjo pagrindus atsirasti ES. Verta prisiminti, kad tada vokiečiai buvo nusipelnę blogesnio požiūrio į save, negu ukrainiečiai, kurie kaunasi už europietišką kelią.

Ukraina dėl ją apraizgiusios korupcijos ir įstatymų neveikimo virto feodalinio kapitalizmo valstybe, kur vietoj viduramžių kunigaikščių atskiras sritis pasidalinę ar užsigrobę valdo oligarchai.

Ukrainiečiai yra ne tik agresijos auka – ji yra savo neveikimo auka. Dabar ji moka už tai, kad prasnaudė visus šansus nuo pat 1991 m. Jei dabartinė galimybė nebus išnaudota, kita ateis vėliau, bet ji bus dar sunkesnė.

Kūrimo planas Ukrainai 

Kad atsirastų planas Ukrainai, reikia užpildyti kelias grafas: A) finansavimo šaltinis, B) prioritetiniai sektoriai, C) efektyvi pagalbos priežiūra. Paskutinę dalį išskyriau, nes korupciniai ryšiai ir nekompetencija pajėgūs sunaikinti bet kokius pagalbos srautus.

Atrodo, kad tą supranta prezidentas Petro Porošenka, praėjusią savaitę paskelbęs, kad į vyriausybės veiklą bus kviečiami užsieniečiai. Yra žinių, kad numatytas ir vienas lietuvis. Taigi, Ukraina duoda ženklą, kad C) dalį pasiruošusi įgyvendinti.

Prioritetiniai sektoriai turėtų būti nustatyti donorų kartu su Ukraina. Labai svarbu nepaversti pagalbos plano į planą Vakarų kompanijoms įsisavinti pinigus, kada tiekiamos tik iš fondo apmokamos konsultacijos, kurių neįmanoma įgyvendinti be investicijos, kuriai lėšų po konsultacijų nebelieka.

Labai svarbu nepaversti pagalbos plano į planą Vakarų kompanijoms įsisavinti pinigus, kada tiekiamos tik iš fondo apmokamos konsultacijos, kurių neįmanoma įgyvendinti be investicijos, kuriai lėšų po konsultacijų nebelieka.
R. Bogdanas

Tokią ydingą pagalbos tendenciją esame patyrę Lietuvoje po 1990 m. Todėl A) raide pažymėjau šaltinį – nuo pinigų kiekio fonde priklausys, ar jų užteks, kad pastangos būtų įgyvendintos.

Lapkričio 14 d. Lietuvos Seimo Užsienio reikalų ir Europos reikalų komitetai paskelbė rezoliuciją dėl Ukrainos, kurioje siūloma, kaip sukurti fondą. Ši idėja gimė buvusio premjero konservatoriaus Andriaus Kubiliaus galvoje, ir buvo palaikyta komitetuose, kuriems vadovauja socialdemokratai Benediktas Juodka ir Gediminas Kirkilas. Tokiu klausimu svarbu vieninga politinio elito laikysena ir nacionaliniame, ir ES lygmenyje. 

Lietuvių rezoliucijoje, kuri išsiuntinėta po atitinkamas institucijas Europoje, siūloma skirti Ukrainos europizavimo fondui 3 proc. ES biudžeto, ir tai sudarytų 30 mlrd. eurų. Pasak Ukrainos, tokios sumos užtektų šalį negrįžtamai pasukti į Europą, jei pinigai bus tinkamai panaudoti. Tą turėtų užtikrinti patyrę specialistai iš Vakarų.

Laikas pozityviam veiksmui

Rezultatas būtų Ukraina Europoje, ir mūsų pagausėtų 45 mln. gyventojų iš turtingų žemių Rytuose. Kartu tai duotų impulsą Rusijai keistis Ukrainos pavyzdžiu. Būtent keitimosi bijo V.Putinas, būtent keitimasis atneš saugumą Europai ir klestėjimą paprastam Rusijos žmogui.

1939 kovą Stalinas dėstė 18 VKP (b) suvažiavime, kad partijos tikslai užsienio politikoje yra „laikytis atsargumo ir neduoti, kad mūsų šalį įtrauktų į konfliktus karo provokatoriai, pripratę žarstyti žarijas svetimomis rankomis“. Spalį jis jau dalinosi Lenkiją su Hitleriu, lapkritį užpuolė Suomiją.
R. Bogdanas

1939 kovą Stalinas dėstė 18 VKP (b) suvažiavime, kad partijos tikslai užsienio politikoje yra „laikytis atsargumo ir neduoti, kad mūsų šalį įtrauktų į konfliktus karo provokatoriai, pripratę žarstyti žarijas svetimomis rankomis“. Spalį jis jau dalinosi Lenkiją su Hitleriu, lapkritį užpuolė Suomiją.

2014 lapkritį V.Putinas interviu dėsto: „Mes niekam negrasiname ir nesiruošiame veltis į jokius geopolitinius žaidimus ir juo labiau konfliktus, kad ir kaip kas nors norėtų mus ten įtraukti“. Kas vyksta tikrovėje, jūs žinote. Atsakyti į agresiją kūrimu būtų tinkamiausias Europai žingsnis.