XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje Sovietų Sąjunga gyveno laukdama karo – neišvengiamo ir greito.
1939 m. vasario 24 d. Raudonosios armijos eilinių metinių proga svarbiausias vyriausybinis laikraštis „Izvestija“ išspausdino didelį straipsnį įsidėmėtinu pavadinimu „Teisingi ir neteisingi karai“. Skaitytojui peršama išvada buvo labai paprasta: bet koks karas, kurį pradės proletariato pergalės šalis, bus teisingas. Ir štai kodėl: „Gindama savo Tėvynę ir naikindama priešo kariuomenę toje teritorijoje, iš kurios ji atėjo, Raudonoji armija pagelbsti pavergtoms klasėms nuversti buržuazijos valdžią, išsivaduoti iš kapitalistinės vergovės. Toks karas dvigubai ir trigubai teisingas“. O baigiamas straipsnis žodžiais: „Sovietinė liaudis žino, kad būsimasis karas bus labai įtemptas, įnirtingas (autoriai nė kiek neabejoja, kad karas bus. – M.S.). Ir ji padarys visa, kas būtina, kad sąjungoje su visomis tautomis per trumpiausią laiką ir praliejusi mažai kraujo padarytų galą fašistiniam barbariškumui, pribaigtų jį, padarytų galą tai santvarkai, kuri sukelia neteisingus karus“ .
1939 m. kovo 10 d. Maskvoje prasidėjo VKP(b) 18-asis suvažiavimas. Pateikdamas CK ataskaitinį pranešimą Stalinas pareiškė, kad „naujas imperialistinis karas, įsiplieskęs didžiulėje teritorijoje nuo Šanchajaus iki Gibraltaro, vyksta jau antri metai“ . Stalinas jam būdinga maniera aiškiai ir konkrečiai išvardijo tris „agresyvias“ ir tris „neagresyvias“ valstybes. Į pirmąjį trejetą pateko Vokietija, Italija, Japonija, į antrąjį – Anglija, Prancūzija, JAV. Suvažiavimo delegatai draugo Stalino pateiktus įvertinimus ir išvadas vieningai pripažino visiškai teisingomis ir net genialiomis. Tiesa, jau tų pačių nelemtųjų 1939 m. spalio 31 d. sovietinės vyriausybės vadovas draugas Molotovas pranešė SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatams, kad genialios išvados radikaliai pasikeitė: „Per kelis paskutinius mėnesius tokios sąvokos kaip „agresija“, „agresorius“ įgijo naują konkretų turinį, naują prasmę... Dabar, jei kalbėsime apie Europos didžiąsias valstybes, Vokietija yra šalis, kuri siekia kuo greitesnės karo pabaigos ir taikos, o Anglija ir Prancūzija ketina kariauti toliau ir nenori taikos“.
[...]
Nelaimė, kaip paprastai, atėjo netikėtai. 1939 m. lapkričio 3 d. „Pravdoje“ pasirodė keistos formos ir itin stebėtino turinio straipsnis. Jame plačiai ir miglotai buvo kalbama, kad Suomija nenori stiprinti draugystės su didžiąja Rytų kaimyne, atkakliai atmeta Sovietų Sąjungos taikius siūlymus, pasiduoda vedžiojama kažkokių nenurodytų, bet visiems žinomų „karo kurstytojų“. O baigiamas straipsnis visiškai isterišku šūksniu: „Mes pasiųsime velniop bet kurių politinių kortuotojų žaidimus ir žengsime savu keliu, nepaisydami nieko. Mes, neatsižvelgdami į nieką, užtikrinsime SSRS saugumą ir griausime bet kokias kliūtis kelyje į tikslą“. Nesunku suprasti, kad tokie žodžiai galėjo ypač nustebinti paprastus sovietinius piliečius, kurių dauguma nelabai net įsivaizdavo, kur apskritai yra Suomija. Kokie žaidimai? Kas tie „kortuotojai“? Kur dabar reikia žengti nesidairant į šalis ir „griaunant viską kelyje į tikslą“? Ir koks tas tikslas?
Dar po trijų savaičių iš laikraščių puslapių ir juodų reproduktorių lėkščių kliustelėjo laukinės, pogromiškos antisuomiškos propagandos srautas. Suomijos vadovai jau buvo vadinami tik „juokdariais“, „politiniais sukčiais“ ir „kortuotojais“. Paskutinėmis prieškario dienomis šiurkštūs laikraštiniai keiksmai, stiprėdami nuo „forte“ iki „fortissimo“, virto nenutrūkstamu isterišku klyksmu: „Pamokyti įžūlius kareivas! Vargas tiems, kurie mėgins pastoti mums kelią! Laikas pažaboti niekingą blusą, kuri šokinėja ir maivosi prie mūsų sienų! Nušluoti nuo žemės suomių avantiūristus! Atėjo metas sunaikinti šlykštų vabalą, kuris drįsta grasinti Sovietų Sąjungai!“ Geriausi sovietiniai poetai skubiai kūrė „eiles“, kaip antai: „Kai eis karys pasiutusių šunų galabyt / Jam liaudis visada mielai pagelbės / Bepročius juokdarius greit velnias griebs / Ant laužo, kurį patys įsižiebs“ .
Įsiveržimas į Suomiją buvo apipavidalintas neregėtai triukšmingai ir teatrališkai. Kariuomenė žengė per sieną žygio kolonomis, su Stalino portretais ir išskleistomis vėliavomis. Iškilmingas apsigaudinėjimas pasiekė tokį mastą, kad jau 1939 m. gruodžio 1-ąją, antrąją karo dieną, „Pravda“ be jokios abejonės rašė: „Raudonoji armija įstengs smogti triuškinamą smūgį ne tik suomių vabalui, bet ir tiems, kurie slepiasi už šio vabalo!“ Tame pačiame laikraštyje buvo pranešama, kad kalbėdama gamyklos mitinge „brokuotoja drg. Kukuškina“ išreiškė tvirtą įsitikinimą, jog „baltagvardietiškam pragarui“, kuriame dvidešimt metų kankinosi suomių darbininkai, atėjo galas...
Stalino suplanuotas „mažas pergalingas karas“ virto sunkiomis, daugiametėmis, kruvinomis skerdynėmis. Sovietinės ir suomių kariuomenės kovos su ilgomis pertraukomis vyko nuo 1939 m. lapkričio 30 d. iki 1944 m. rugsėjo 5 d. Beveik penkerius metus. 1944 m. Maskvoje pasirašytas dokumentas buvo tik „Susitarimas dėl paliaubų“, o taikos sutartis, juridiškai įforminusi Suomijos karo su sąjunginėmis valstybėmis pabaigą, pasirašyta 1947 m. vasario 10 d., SSRS aukščiausiosios tarybos ratifikuota tik 1947 m. rugpjūčio 29 d.
[...]
Deja, Sovietų Sąjungos žmonių netektys kare su Suomija anaiptol nėra vien veikiančiosios kariuomenės nuostoliai. Leningrado blokada, pasiglemžusi daugiau kaip milijoną taikių žmonių gyvybių, tapo įmanoma tik dėl Raudonosios armijos pralaimėjimo 1941 m. vasaros kampanijoje, kai Suomijos kariuomenė, pasiekusi Sortavalą ir Keksholmą (Priozerską), nutraukė Leningrado susisiekimą su „didžiąja žeme“ geležinkeliu aplenkiant Ladogos ežero šiaurinę pakrantę. Pagaliau be įmanomų apskaičiuoti tiesioginių žmonių bei materialinių vertybių nuostolių, beprasmis ir žiaurus karas su Suomija padarė Sovietų Sąjungai netiesioginę, bet ne mažiau skaudžią politinę žalą.
