Savo ruožtu Lietuva, kaip ir kitos Baltijos valstybės, jaučia natūralų nerimą dėl Rusijos grėsmės. Gana reikšmingai skamba Rusijos opozicionieriaus Aleksejaus Navalno tezė apie Rusiją kaip kaimynes atstumiančią imperiją. Lietuvoje Rusijos atžvilgiu išsakomos pozicijos varijuoja nuo atsinaujinusio Šaltojo karo suvokimo iki atsargaus pragmatizmo. Nors santykiai per pastaruosius 20 metų visada buvo sudėtingi, Lietuva išgyveno įvairius santykių su Rusija momentus, nuo jų pagerėjimo Boriso Jelcino valdymo metu iki aštrėjimo Lietuvai integruojantis į euroatlantines struktūras ar susidūrus su Rusijos įtakos plėtra Gruzijoje 2008 metais, o dabar ir Ukrainoje.
Rusija turi didelį poveikį Lietuvos ekonomikai, tą lemia ir tarpusavio prekybos apimtis, ir vis dar išliekanti energetinė priklausomybė. 2013 m. pagal prekybos apyvartą Rusija buvo didžiausia Lietuvos prekybos partnerė. Išskirti reikėtų taip pat ir Lietuvos Rusijai teikiamas transporto paslaugas, turizmą. Ši ekonominė bazė kuria ryšius tarp verslo struktūrų, atsiranda pramonės šakų priklausomybė. Turint omenyje Lietuvos didesnę priklausomybę nuo Rusijos, pastarajai atsiranda svertų daryti per ekonomiką daryti poveikį ir Lietuvos politiniam gyvenimui arba reaguoti į jį. Tai daroma mažinant įvairias kvotas, griežtinant muitų taisykles, manipuliuojant produkcijos kokybės pažeidimais. Tą ne kartą matėme Lietuvos pieno produkcijos, mėsos eksporto, krovinių pervežimo ribojimuose: beveik kiekvienas ribojimas buvo susijęs su politine įtampa.
Atsakomosios Rusijos sankcijos Vakarams palietė žymią Lietuvos eksporto į Rusiją dalį. Kita vertus, šiandien Lietuva aktyviau imasi diversifikuoti savo eksporto rinkas, taip pat didėja energetinės nepriklausomybės galimybės, Rusijos poveikis Lietuvos ekonomikai neturi to ankstesnio dominavimo lygio, kuris buvo prieš dešimt ar daugiau metų, kai šalies ekonominė struktūra buvo visiškai susijusi su didžiąja kaimyne.
Šiuo metu energetikos diversifikavimo srityje nemažai galimybių suteikia bendra ES energetikos politika, kurioje įsitvirtino nuostata, kad turi būti panaikintos energetinės „salos“ ir pirmausia, Baltijos šalių izoliacija . Energetinį Lietuvos saugumą padidino suskystintų dujų terminalas laivas-saugykla „Independence“. Ta pati ES, priklausomai nuo besiklostančių politinių santykių, turi galimybę skatinti Rusiją diversifikuoti savo ekonomiką, o tai reikštų mažesnį verslo interesų painiojimą su politika. Dar visai neseniai entuziazmą kėlusi ES-Rusijos „Partnerystės vardan modernizacijos“ programa buvo vienas pradėtų žingsnių.
Įdomu tai, jog įgydama savąsias alternatyvas Lietuva gali įgyti daugiau laisvumo santykiuose su Rusija ir galvoti ne apie tai, kaip išvengti priklausomybės ryšių, o ieškoti nišų, kur tas bendradarbiavimas yra abipusiai naudingas, taip mažinant Rusijos galimybes politizuoti klausimus. Tokia pozicija atitiktų Lietuvos interesus. Abipusio pragmatizmo pozicija gali sukurti erdvę ryšiams atskiruose sektoriuose ir padeda kurti pozityvią darbotvarkę. Juk svarbu komunikuoti ne tik politinį nusivylimą, tačiau ir tas pozicijas, kur yra pasiekiamas teigiamas rezultatas, tačiau kuriose nėra paslėpto dominavimo ir sąlygų primetimo. Tokios komunikacijos šiuo metu stokojama.
Iki šiol tokių situacijų buvo ne viena. Galima išskirti prieš kelis metus vystytą Klaipėdos ir Kaliningrado uostų veiklos bendradarbiavimą siekiant didesnės plėtros abiejų uostų atžvilgiu, taip pritraukiant daugiau krovinių iš Kinijos ar Kazachstano. Taip pat išskirtinio bendradarbiavimo pavyzdžiu (dalyvaujant ir ES) laikytinas Kaliningrado tranzito klausimo išsprendimas Lietuvai prisijungiant prie Šengeno zonos.
Ilgalaikėje perspektyvoje galima būtų kalbėti ir apie Rusijos ir ES bevizį režimą. Atskiruose Rusijos miestuose įkurti Lietuvos vizų centrai siūlantys patogesnį aptarnavimą teikiant Šengeno vizas Rusijos piliečiams, taip pat lėmė Lietuvos konkurencingumą vizų išdavime, padėjo pritraukti turistų srautus.
Galima minėti ir minkštąsias sritis: mokslininkų bendradarbiavimą, kultūros ir meno sferą, kurioje Lietuvos teatro režisieriai (Rimas Tuminas, Eimuntas Nekrošius, Oskaras Koršunovas) yra įgiję autoritetą Rusijos meno pasaulyje. Kol tai nėra politizuojama, netampa „minkštosios galios“ įrankiu, tai reikėtų vertinti kaip abipusę vertę. Svarbu nesiekti tokio pragmatizmo, vardan kurio būtų aukojami politiniai principai.
Lietuvai svarbu vengti vienpusiškumo, vienai valstybei demonstruojant galios, monopolijos ar kitokios įtakos svertus. Tik tada atsiranda galimybė plėtoti pozityvią darbotvarkę, jeigu Rusija yra linkusi konstruktyviai bendradarbiauti, atsiriboti nuo politinio spaudimo. Tačiau Lietuva visada turi išlaikyti galimybę atsitraukti, jeigu tokia pragmatinė partnerystė tampa žalinga.