Daugelis užsienio politikos komentatorių džiaugėsi, jog Ukrainoje pagaliau realiai įsitvirtins provakarietiškos politinės jėgos. Tačiau Ukrainos atgimimo sėkmės formulė yra kur kas sudėtingesnė. Ne paslaptis, kad oligarchinis šešėlis niekur nedingo ir daugiau ar mažiau temdo kiekvieną Radoje esančią politinę jėgą. Vis dėlto tai nėra pagrindinė Ukrainos politinės sistemos problema. Netgi korupcija, kurioje ukrainiečiai yra vieni puikiausių specialistų, palikdami už nugaros net tuos pačius rusus, yra tik probleminio Ukrainos valstybingumo pasekmė, o ne priežastis. Apmaudu, kad dvasinio ir kultūrinio mentaliteto ypatumus ignoruojantys tarptautinės politikos apžvalgininkai dažnai atsisako pripažinti, jog raktas į šią problemą gali slypėti ukrainiečių religinės tapatybės sankirtose.

Pirmiausia, reikia turėti omenyje, kad rinkimus laimėjusios prezidento Petro Porošenko ir premjero Arsenijaus Jaceniuko partijos, nors ir yra provakarietiškos, tačiau nesutaria vienu pakankamai esminiu klausimu – ar būtina išspręsti konfliktą su Rusija karinėmis priemonėmis. Jaceniukas laikosi nevienareikšmiškos pozicijos – ginklu puolamos ir okupuojamos Ukrainos žemės turi būti ginamos taip pat ginklu. Įtampai išaugus, pasigirdo ir karingesnė prezidento retorika šiuo klausimu, tačiau Porošenko kartu su savo naujai iškeptais partiečiais iš esmės turi taikingesnę poziciją ir stengiasi kiek įmanoma mažiau eskaluoti konfrontaciją.

Emilis Kazlauskas
Rusijos stačiatikių bažnyčia iš tiesų niekada nebuvo realiai nepriklausoma nuo rusiškosios politinės vertikalės, kuri beveik nepertraukiamoje istorijos tėkmėje keitė tik iškabas – ir caras, ir SSKP generalinis sekretorius, ir dabartinis prezidentas Vladimiras Putinas nuolat gali išnaudoti Maskvos patriarchą ir jo kolegas savo nešvariems politiniams kėslams.
Šalia to dera pastebėti, kad Jaceniuko „Liaudies frontas“ nugalėjo Vakarų ir Centro Vakarų Ukrainoje, o štai „Porošenko blokas“, pasirodęs neblogai visoje Ukrainoje, daugiausiai balsų gavo centrinėje ir centro rytų Ukrainoje. Ši detalė ypač įdomiai rezonuoja su faktu, jog Jaceniukas yra unitas (t.y. Ukrainos graikų apeigų katalikas), o Porošenko priklauso Maskvos patriarchatui pavaldžiai Ukrainos stačiatikių bažnyčiai. Šių krikščionybės atmainų geografinis išsidėstymas taip pat neatsitiktinis – pastarųjų stačiatikių daugiausia Rytų Ukrainoje, o štai unitai, pripažįstantys Romos Katalikų Bažnyčios popiežiaus autoritetą, koncentruojasi Vakarų Ukrainoje.

Geografiniai ypatumai pasako daug, tačiau situacijos iliustracijai dera paminėti keletą detalių iš Maskvos patriarchato ar, kitaip tariant, Rusijos stačiatikių bažnyčios istorijos. Šaltojo karo metais ji buvo tapusi kone KGB filialu, kuris mielai kooperavo su komunistais ne tik žudant ar į Sibiro lagerius išvežant milijonus pavergtų šalių žmonių. Rusijos stačiatikių bažnyčia iš tiesų niekada nebuvo realiai nepriklausoma nuo rusiškosios politinės vertikalės, kuri beveik nepertraukiamoje istorijos tėkmėje keitė tik iškabas – ir caras, ir SSKP generalinis sekretorius, ir dabartinis prezidentas Vladimiras Putinas nuolat gali išnaudoti Maskvos patriarchą ir jo kolegas savo nešvariems politiniams kėslams.

Eidami hierarchine linija žemyn, randame Maskvos patriarchatui pavaldžią Ukrainos stačiatikių bažnyčią. Esama patvirtintų faktų, jog ne tik Maidano, tačiau ir tiesioginės Rusijos agresijos atvejais jos atstovai teikdavo pagalbą ir prieglobstį antiukrainietiškam gaivalui – ar tai būtų Janukovičiaus, ar Rusijos parengti smogikai.

Emilis Kazlauskas
Pats naujasis metropolitas Onufrijus nepritaria Asociacijos sutarčiai su ES, atsisakė paremti sunkiai už šalies teritorinį vientisumą besikaunančią Ukrainos kariuomenę, tačiau palaiko Ukrainos teritorinį vientisumą. Dėl Rusijos agresijos žūstant tūkstančiams ukrainiečių tokia laviruojanti maskvinių stačiatikių pozicija atrodo ne tik įžūliai, bet ir niekšiškai.
Karo tarp Rusijos ir Ukrainos įkarštyje (šių metų rugpjūtį) ji išsirinko pakankamai apolitišką metropolitą Onufrijų, tačiau tuo šios religinės bendruomenės bėdos nesibaigė. Maskvos patriarchato Ukrainos stačiatikių bažnyčios atstovai, kaip ir tikintieji, yra susiskaldę į priešiškas stovyklas. Vieni, įsukti Maidano aistrų pasisako už Maidano ir provakarietiškos politinės linijos idealus, kiti – siekdami išlaikyti prorusiškus tikinčiuosius Rytų Ukrainoje stengiasi neaštrinti Rusijos ir Ukrainos priešpriešos nepalaikydami jokios pusės, o kartais net nevengia susidėti su vietiniais Rusijos remiamais Donecko ir Lugansko smogikais.

Pats naujasis metropolitas Onufrijus nepritaria Asociacijos sutarčiai su ES, atsisakė paremti sunkiai už šalies teritorinį vientisumą besikaunančią Ukrainos kariuomenę, tačiau palaiko Ukrainos teritorinį vientisumą. Dėl Rusijos agresijos žūstant tūkstančiams ukrainiečių tokia laviruojanti maskvinių stačiatikių pozicija atrodo ne tik įžūliai, bet niekšiškai. Tuo sėkmingai pasinaudojo Kijevo patriarchato Ukrainos orotodoksų bažnyčia, kuri nuo pat Maidano protestų pradžios užsiėmę provakarietišką nacionalistinę poziciją bei šiuo metu aktyviai dalyvauja Ukrainos laisvės gynime. Esama atvejų, kai dvi maskvinių stačiatikių parapijos perėjo į pastarųjų pusę, kas vis labiau prareginčioje Ukrainos visuomenėje gali padažnėti.

Galiausiai nereikia pamiršti, kad kai kurie pačios Rusijos stačiatikių bažnyčios atstovai nuolat vykdo šlykščius viešus išpuolius prieš ukrainiečių tautą, jų „neteisingus“ religinius jausmus ir de facto pučia į tą pačią antiukrainietišką dudelę kartu su Putinu. Vis dėlto, nenorėdama visiškai prarasti savo tikinčiųjų atgimusioje Ukrainoje, šios bažnyčios vadovybė vengia itin kategoriškai pasisakyti Rusijos agresijos prieš Ukrainą klausimu. Pavyzdžiui, kol kas neprisijungia Rusijos aneksuoto Krymo tikinčiųjų.

Grįžtant prie temos ir Aukščiausiosios Rados rinkimų laimėtojų, be abejo, reikia suprasti, kad šalyje šiuo metu reikia plataus sutarimo – ne tik politiniame, tačiau ir dvasiniame lygmenyje. Vis dėlto nejučia tenka sutrikti, kuomet šalies prezidentas nemato problemos būti antivalstybinės veiklos šleifo nesuvaldančios religinės bendruomenės dalimi. Kita vertus, premjeras Jaceniukas meldžiasi su Ukrainos graikų apeigų katalikais, kurie stovėjo pirmose Maidano linijose, sukūrė galimybę prikelti Ukrainą iš pelenų ir dabar nenuilstamai kovoja už Ukrainos išlikimą. Ši religinė eklektika su prieš tai pristatytu kontekstu dar sykį parodo, koks vis dar problematiškas yra ukrainiečio identitetas.

Be abejo, būtų galima kalbėti apskritai apie stačiatikybės sąsajas su rytietišku valstybės modeliu, kurį dažniausiai apibrėžia korupcija, demokratijos stoka ir politikos bei religijos suaugimas. Šios prielaidos peršasi matant stačiatikiškų Europos valstybių, tokių kaip Graikija, Bulgarija ar Baltarusija, problemas minėtose srityse. 

Vis dėlto būtų klaidinga manyti, kad įvairialypė stačiatikiška tradicija yra nelaimingas Ukrainos likimas. Tiesiog tai yra šios valstybės ir ukrainiečių tautos veidas, kuris pastaruoju metu tampa vis labiau vakarietiškas.

Nenuostabu, kad ir Ukrainos naujųjų lyderių politinė darbotvarkė nebus tokia vieninga, kaip norėtųsi. Be abejo, Maidano dvasia ir įžūli paties Putino agresija padėjo pažadinti rusakalbių ukrainiečių pilietiškumą. Taip pat suprantama, kad provakarietiškų partijų pergalė rinkimuose teikia vilčių dėl efektyvesnės ir mažiau korumpuotos Ukrainos. Nepaisant to, priešiškos išorinės įtakos sujauktas tikėjimo pagrindas vis dar išlieka didelė grėsmė Ukrainos sėkmei.