Taip nutiko ir su nacionalinio saugumo klausimais Lietuvoje, tiesą sakant, visoje NATO, liudijant Rusijos įvykdytą Ukrainos teritorijų okupaciją.
Tačiau nacionalinis saugumas nėra vien finansai, kariniai pajėgumai ir saugumo tarnybų darbas. Valstybė stipri tiek, kiek jos gyventojų sąmonėje stipri tos valstybės idėja. Ji stipri tol, kol gyva piliečių valia aukoti savo saugų gyvenimą dėl tos valstybės išsaugojimo.
Toks pasiryžimas galimas tik jei piliečiai jaučia ryšį su savo valstybe. Valstybė negali būti vien pašalpas mokanti ar viešąją tvarką palaikanti institucija. Su ja turi sieti emocinis ryšys, bendros istorijos ir atsakomybės už jos ateitį suvokimas.
Tokį ryšį užtikrinti visose moderniose valstybėse yra švietimo, konkrečiai istorijos ir pilietinio ugdymo užduotis. Ir jei istorijos mokymo padėtis yra palyginti nebloga, tai pilietinis ugdymas daugumoje mokyklų yra antraeilis užsiėmimas, į kurį niekas rimtai nežiūri. Pačių mokytojų liudijimu, pilietinis ugdymas tampa „langu“ tarp lietuvių kalbos ir matematikos arba proga pasidaryti namų darbus. Dar baisiau, jog esama atvejų, kai taip pat į šį dalyką žiūri ir patys mokytojai.
Pilietiškumas yra unikalus mokymosi dalykas, nes nukreiptas ne vien į žinias, bet ir į praktikas bei vertybių formavimą. Tačiau ir praktika, ir vertybės labai sunkiai formuojasi, kai dėstomų žinių neseka realus mokytojo pavyzdys.
Čia iškyla dvi taip pat dažnos mokyklos problemos. Pirmoji – vien istorijos mokytojams aktualūs valstybės švenčių minėjimai, per kuriuos galima pamatyti abejingą, o kitą kartą ir visai renginiuose nepasirodantį direktorių. Antroji – mokytojų baimė kalbėti apie praktiškus, aktualius valstybės gyvenimo dalykus. Komentuoti politiką.
Nereikia būti mokslininku, norint suprasti, kad be mokyklos indėlio vien namuose jaunimo domėjimasis valstybės gyvenimu nesusiformuos. Tačiau tokia baimė ar nenoras kalbėti apie politiką neretai turi pagrindą, nes mokyklos, ypač provincijoje, būna stipriai politizuotos, o partinis direktorius nepraleidžia pro ausis nederamo „politikavimo“.
Sudėjus visa tai darosi aišku, kodėl galima pilietinį ugdymą vadinti Lietuvos vidurinio ugdymo našlaičiu. Ne tik mokiniai daug kur ateina į pamokas su nuostata gerai praleisti laiką, nes „šitų žinių vis tiek nereikės“ – nėra egzamino, o mokomasi juk vis labiau vien dėl egzamino. Kita vertus, turime mokomąjį dalyką, bet nėra specialiai jam ruošiamų mokytojų. Nėra vizijos, kaip turėtume ugdyti piliečių praktinius įgūdžius ir kokių įgūdžių norime.
Džiugu tai, kad šios problemos pradėtos spręsti. Lietuvos edukologijos universitetas su karo akademija žada 2016 metais priimti pirmuosius studentus į istorijos ir pilietinio ugdymo mokytojus rengiančią programą. Ją baigusieji įgytų žinių tiek informacinio ir nacionalinio saugumo, tiek karinio parengimo, tiek politinio valstybės ir tarptautinių organizacijų veikimo bei, žinoma, istorijos srityse.
Prasidėjusios ir diskusijos apie tai, ko norime pasiekti pilietiniu ugdymu. Į diskusiją sugrąžinti XX a. pabaigoje kelti siūlymai mokyklose įvesti privalomą karinį parengimą. Kita vertus, atsižvelgiant į informacijos ir technologijų amžiaus aktualijas, siūloma ir orientuoti pilietinį ugdymą į kiekvienam piliečiui kasdienybėje kylančias informacines grėsmes – stiprinti informacinį raštingumą, kritiškumą ir gebėjimą atsirinkti ir vertinti informaciją.
Natūralu, kad esant ribotiems švietimo sistemos resursams, reikia rinktis prioritetines kryptis. Ši diskusija turėtų prisidėti prie to, kad sprendimas dėl to būtų priimamas tik po argumentuotų diskusijų tarp ekspertų, politikų ir galiausiai viešojoje erdvėje.
Neįmanoma užsimerkti prieš dar vieną pilietinio ugdymo iššūkį – kitataučių Lietuvos piliečių ryšio su Lietuvos valstybe stiprinimą. Pastaraisiais metais susiformavusi viešoji nuomonė, kad Lietuvos rusai yra sėkmingai integravęsi į Lietuvos visuomenę, o Lietuvos lenkai kurstančių politikų manipuliacijų yra supriešinti su savo valstybe. Visgi informacinio karo kontekste abi šios grupės, o ir kitos, ypač rusakalbės tautinės bendrijos, tampa Kremliaus propagandos taikiniu. Kaip sugrąžinti šiuos piliečius į Lietuvos informacinę erdvę ir kaip geriausiai formuoti kitataučių pilietinį ugdymą ir meilę savo valstybei, yra dar vienas diskusijai atviras klausimas.
Galiausiai viešai retai keliamas, tačiau dar keistesnis reiškinys yra nesusijęs tiesiogiai su mokykla. Per dvidešimt metų piliečių ugdymas Lietuvoje nuėjo ilgą kelią nuo tautinio ugdymo, kuriam kvietė akademikai Zigmas Zinkevičius ir Meilė Lukšienė, patriotinio ugdymo link, apie kurį, manau, vis dar turėtume kalbėti, ir galiausiai iki vien pilietinio ugdymo, dažnai vengiant apibrėžti ką tiksliai jis reiškia. Pilietinė galia Lietuvoje reguliariai matuojama, bet šis matavimas kupinas paradoksų. Pagal nevyriausybinių organizacijų ataskaitas jaunimas yra vienu metu ir pilietiškiausia, ir apolitiškiausia visuomenės grupė.
Manau, kad tokios išvados įmanomos tik tuo atveju, jei pilietiškumas suvokiamas kaip nebūtinai susietas su viešųjų valstybės reikalų svarstymu, t. y. kaip kažkas atsieto nuo politikos. Tai ydinga samprata, kuri verčia keliant klausimą, kokius įgūdžius norime ugdyti, visgi šalia kelti klausimą ir apie tai, kaip suprantame pilietiškumą ir kokį turinį jam suteikiame.
Manau, kad aktyvaus ir informuoto piliečio ugdymas negali eiti atskirai nuo valstybę mylinčio ir jai įsipareigojusio patrioto ugdymo.
Pilietinius gebėjimus turi lydėti patriotinės nuostatos. Kaip geriausiai ugdyti tokį pilietį ir ar apskritai sutariame, kad toks pilietis turėtų būti Lietuvos švietimo sistemos tikslas? Be diskusijos nepriartėsime prie atsakymų.