Bolševizmo sindromas – tai nesąmoninga gintis, kai žiauraus režimo psichiškai sugniuždyta auka ima simpatizuoti šiam režimui, pateisinti jo veiksmus ir pritarti nežmoniškiems jo tikslams. Tikrosios aptariamo sindromo aukos – vergiškos prigimties individai, rodantys prieraišumą ir ištikimybę savo pavergėjui.
Komunistai visuomet rėmėsi žemiausiais ir primityviausiais minios instinktais. Dėsninga, kad ir dabar neproporcingai didelę dalį žmonių, ilgesingai idealizuojančių sovietmetį, sudaro degradavę ir moraliai smukę individai – liumpenai. Taip pat raudono ilgesio paženklinti yra ir komunistinės nomenklatūros likučiai bei dalis jų artimųjų. Genai!
Ką mes klaidingai laikome sovietmečio trauka?
Kita vertus, naivu ir nesąžininga būtų aiškinti nostalgiją sovietmečiui tik išimtinai jo gerbėjų prokomunistinėmis pažiūromis. Išties, ši nostalgija yra kur kas sudėtingesnis psichinis reiškinys. Ypač atsižvelgiant į tai, kad ir komunistinės bjaurasties nekenčiantys žmonės anaiptol ne viską, kas buvo, deda į šuns dienas.
Būtent jaunystės palydovas yra patirti ryškūs ir spalvingi išgyvenimai, giliai įsirėžę į sąmonės klodus. Mūsų atmintis yra susijusi su emociškai reikšmingomis akimirkomis ar įvykiais, kurie žaibu nutvieskia gyvenimo rutiną. Tai yra sukrečiantys džiaugsmo ir malonumo arba, atvirkščiai, skausmo ir nevilties momentai, nuspalvinantys žmogaus prisiminimus.
Šiuolaikinė psichologija kritiškai vertina vadinamąjį išstūmimą – pagrindinį gynybos mechanizmą, išstumiantį iš sąmonės nerimą keliančius jausmus, mintis ir prisiminimus. Nepaisant to, vis dėlto pripažįstama, kad kai kurių nemalonių dalykų užmarštis yra palaimingoji apsaugos priemonė. Todėl praeities įvykius žmogus yra linkęs prisiminti palankiau, nei juos vertino realiu laiku.
Šia prasme mūsų prisiminimai – ne praeities fotografija, o dvasinė būsena. Mes linkę prisiminti malonius įvykius, o nemalonius – pasmerkti užmarščiai. Tokią būseną psichologai vadina rožine retrospektyva. Štai studijų metus žmonės mena ne dėl skurdžių sovietinio bendrabučio kambarių, kuriuose, be tualeto ir dušo, gyveno penkiese, įskaitant ant grindų miegantį zuikį, o dėl stiprios studentiškos dvasios.
Ši dvasia vienijo ir teikė palaimą, sustiprindama džiaugsmą bei malonumą ir sumažindama skausmą bei nerimą. Todėl kursiokai mieliau dalijasi prisiminimais ne apie nepriteklių kupinas studijas, o apie nuotykius bei šėliones, kurios lydėjo tas dienas, kai jūra buvo iki kelių. Taigi, mūsų požiūrį į praeitį veikiau lemia tie jausmai, kuriuos prisimename patyrę, o ne tie įvykiai, kuriuos realiai patyrėme.
Tačiau rožinė retrospektyva gali padaryti ir meškos paslaugą. Mat atsidūrę iliuzijų nelaisvėje ir absoliučiai nesuvokdami savo psichikos klystkelių, nekritiški ir paviršutiniški protai už gryną pinigą priima idealizuotą bei romantizuotą praeitį. Kartu jie karikatūriškai iškreipia dabartį ir purvais drabsto jau ne realią dabartį, o šios dabarties karikatūrą.
Prisitaikymo prie gerovės lygio kaina
Tad, kodėl tautietį dažniau užplūsta ne džiaugsmo, o nusivylimo banga? Mažiausiai dėl trijų priežasčių. Pirma, jeigu jo materialinė padėtis pagerėja, tai iš pradžių būna labai malonu. Tačiau, kitaip nei skausmas ir nerimas, pasitenkinimas gyvuoja trumpai. Prie naujo gerovės lygio prisitaikęs tautietis, nori vis daugiau, o to negavęs jaučia nepasitenkinimą.
Antra, laimės jausmas yra santykinis; jis pažįstamas lyginant jį ne tik su ankstesne gerove, bet ir su kitų gerove. Pavyzdžiui, alkanu sovietmečiu, kai Pribaltika buvo savotiška socializmo pasiekimų vitrina, verslus lietuvis didžiavosi esąs lietuviu. Dabartiniu metu, kai atsivėrus Vakarų darbo rinkai, tautietis pamatė „kaip gyvena žmonės“, vakariečio gyvenimo lygis tapo jo norų šaltiniu.
Norus ir jų įgyvendinimo galimybę dažnai skiria pagarbi distancija, todėl sėkmės aplenktas individas yra piktas ir nusivylęs. Jis pavydi kitiems ištaigingų būstų, blizgančių mersų ir išsijuosęs keikia išvogtą Lietuvą bei korumpuotą valdžią. Jam nusipjauti, kad Vakarai savo gerovę kūrė šimtmečius ir kad norint pasiekti bent 60- 70 procentų švediškos gerovės lygio, Lietuvai reikės ne mažiau dvidešimties metų. Su sąlyga, jeigu ji eis teisingu keliu ir neišklys iš jo.
Trečia, sovietmečiu mus vienijo ir į dainuojančios revoliucijos kelią vedė ne tik bendros vertybės, bet ir bendras priešas – komunistinis režimas. Dabar situacija pasikeitė. Nors tiek tautos išrinktieji, tiek mes patys viešoje erdvėje, tarsi ritualinį užkeikimą, kartojame taurius ir kilnius žodžius apie socialinį solidarumą ir teisingumą, stipri konkurencija ir kova už būvį skaldo mus ir veda susvetimėjimo link.
Prekių gausa ir pasirinkimo tironija
Ar tautiečiui gali pakenkti deficito priešybė – dabartinė prekių gausa? Klausimas idiotiškas? Toli gražu, ne. Reikalas tas, kad mūsų savijautą lemia ne tiek gyvenimo aplinka, kiek tai, kaip mes ją vertiname. Kodėl kai kurie žmonės ilgisi atgrasaus sovietmečio? Todėl, kad jis užtikrino tegul ir menkai apmokamą, bet garantuotą darbą ir sulygino visus skurde ir nelaisvėje.
Todėl, kad didėjanti vartojimo prekių gausa gali labai apsunkinti pasirinkimą, paralyžiuoti valią ir netgi menkinti pasitenkinimą gyvenimu. Šį reiškinį psichologai yra įvardiję terminu pasirinkimo tironija. Štai maisto ir gėrimų pasirinkimas nekelia didesnių problemų, bet to nepasakysi apie drabužius, avalynę, buitinę techniką, namų apyvokos prekes ir pan.
Šią pasirinkimo tironiją puikiai iliustruoja XXI-ojo amžiaus prakeiksmas ir kartu išganymas –televizija. Kas nesiskundžia ir nekeiksnoja, kad kanalų šimtai, o žiūrėti nėra ko? Nepaisant to, kad dabar homo postsoveticus gali rinktis tokias profesionalias ir informatyvias BBC kanalų laidas, apie kurias anksčiau nedrįso netgi svajoti. Taigi, kartais tautiečio nepasitenkinimas tuo, ką jis turi, pavojingai peržengia sveiko proto ribas.
Epilogas su epitafija
Paradoksas: kuo labiau žmogus nusigeria iki kiaulės būsenos, tuo labiau jis jaučiasi žmogumi. Ar yra kas nors bendra tarp tų, kuriuos kamuoja pagirių sindromas ir tų, kurie jaučia nostalgiją juos žiauriai išprievartavusiai sovietinei sistemai? Taip, tačiau bendra ne tai, kas juos sieja, o tai, kas skiria. Pamenate, kuo skiriasi girtas nuo kvailio? Girtas išsiblaivys, o kvailys toks ir liks.
Kažkas panašaus yra ir su žmonėmis, patyrusiais kvailinantį bei demoralizuojantį bolševikų propagandos poveikį. Vieni jų turi imunitetą šiai bjaurasčiai, kiti nuo jos greitai išsiblaivė, o treti – užsikrėtę raudonu virusu ir liko sunkūs ligoniai. Dvasiniai ligoniai, kurių atžvilgiu pasitvirtina sena tiesa – kuprotą ištiesins tik kapas.
Ar tai reiškia, kad komunistinės bacilos užkrėstai kartai pasitraukus, Lietuvoje suvešės dvasinė palaima ir harmonija? Ne, nebūkime naivūs ir neignoruokime akivaizdaus fakto – komunistai ir jų klapčiukai ateina ir išeina, komunizmo šmėkla lieka. Dar daugiau. Šios šmėklos pagimdyta utopiška rojaus žemėje vizija yra tokia pat nemirtinga, kaip ir mirtis, dauginimosi instinktas ir mokesčiai.