Daug rimtų klausimų kelia Ebolos viruso sukelta krizė. Suprantama, kad pirmiausia rūpinamasi, kaip suvaldyti epidemiją – kad ji neišplistų labiau negu iki šiol, ir kaip padėti trims Vakarų Afrikos valstybėms susidoroti su virš 5000 mirčių jau nusinešusiu klastingos ligos protrūkiu. Lietuviai šiaip jau nebūdinga domėtis, kas vyksta šiek tiek toliau už jų kiemo. Gi Ebolos epidemija akivaizdžiai pataria keisti šį įprotį. Ši epidemija parodo, kad mums nebegali nerūpėti tai, kas vyksta Siera Leonėje, Liberijoje, Gvinėjoje ar bet kurioje kitoje pasaulio valstybėje. Pasaulis yra tapęs vienu dideliu kaimu – patinka mums tai ar nepatinka.

Dabar svarbu pasiekti, kad būtų sustabdytas ligos plitimas Vakarų Afrikoje ir kad pavieniai šios ligos atvejai, aptinkami tai vienoje, tai kitoje Europos, Amerikos ar bet kurio kito žemyno valstybėje, nevirstų epidemija. Tai rimtas išbandymas tiek nacionalinėms sveikatos sistemoms, tiek tarptautinei bendruomenei, visų pirma Pasaulio sveikatos organizacijai, kuri koordinuoja kovą su šia epidemija. Ir vis dėlto bendraujant su pasaulio valstybių diplomatais ir sveikatos bei žmogaus teisių žinovais, mes, Jungtinių Tautų nepriklausomi ekspertai, siūlome aptarti ne tik pasekmes, bet ir gilumines tokių epidemijų priežastis.

Dainius Pūras
Ebolos epidemija neatsitiktinai kilo tose šalyse, kur sveikatos priežiūros sistemų padėtis buvo apgailėtina – jei apskritai galima tvirtinti, kad tose valstybėse egzistavo veikiančios sveikatos apsaugos sistemos.
Negalime leisti, kad rimti reikalai būtų sprendžiami ir milijardai būtų investuojami vien „gaisro“ gesinimui. Kokios gi yra tos giluminės panašių epidemijų priežastys? Ekspertai sutaria, kad tai visų pirma skurdas, korupcija, didžiuliai netolygumai tarp valstybių ir pačių valstybių viduje. Juk Ebolos hemoraginės karštinės epidemija neatsitiktinai kilo tose šalyse, kur sveikatos priežiūros sistemų padėtis buvo apgailėtina – jei apskritai galima tvirtinti, kad tose valstybėse egzistavo veikiančios sveikatos apsaugos sistemos.

Sveikatos apsauga ir teisė į sveikatą vis labiau tampa tarptautinės politikos objektu, ir jeigu vyriausybės neskirs pakankamai dėmesio sveikatos stiprinimui ir ligų (infekcinių ir neinfekcinių) prevencijai, vis dažniau dėl visuomenės sveikatos problemų iškils grėsmė stabilumui ir taikai pasaulyje. Dėl to sutaria visi. Ne visai sutariama tik dėl to, kokie būdai turi vyrauti mažinant netolygumus ir stiprinant visuomenės sveikatą.

Mano nuomone, laikas būtų ne žodžiais, o darbais įtvirtinti seniai mokslo įrodytą teiginį, kad sveikatos apsauga ir apskritai medicina didele dalimi yra socialinis mokslas. Aiškiai įrodyta, kad visuomenės sveikatos būklę labiausiai lemia ne tiek didmiesčių ligoninėse sukauptos brangios biomedicinos technologijos ir ten atliekamos chirurginės operacijos, kiek socialinių veiksnių valdymo kokybė ir nuo jos priklausanti individų gyvenimo kokybė bei visuomenės raidos lygis.

Visa tai aktualu ir Lietuvai. Laimei, Lietuva yra sukūrusi sveikatos apsaugos sistemas, kurios nepalyginamai geriau veikia už tas, kurias turėjo iki prasidedant Ebolos krizei Liberija, Siera Leonė ir Gvinėja. Paradoksas yra tas, kad visa ši infrastruktūra Lietuvoje buvo sukurta sovietinės okupacijos dešimtmečiais. Kur jau kur, o infekcinių ligų kontrolės ir kūdikių bei gimdyvių mirštamumo rodiklių mažinimo srityje Sovietų Sąjunga, kartu su tuometine Lietuva, rodė gerą pavyzdį pasauliui. Todėl kai sakoma, kad ne viską reikia griauti, kas paveldėta iš sovietmečio, tenka su tuo sutikti, kai kalbama apie teisę į sveikatą kaip socialinių ir ekonominių teisių užtikrinimą.

Pasidžiaugę, kad Lietuvoje turime gerą sveikatos sektoriaus infrastruktūrą klasikinės medicinos problemoms spręsti (infekcinių ligų gydymas, chirurgija, kardiologija, akušerija ir ginekologija, pediatrija), turėtume vis dėlto greičiau reaguoti į senokai atsiradusius naujus sveikatos apsaugos prioritetus. Lietuvoje, deja, senokai turime savo „Ebolą“. Per nepriklausomybės laikotarpį savižudybių epidemija jau išguldė Lietuvoje žymiai daugiau žmonių, negu Ebola visame pasaulyje. Maža to – galima – deja, prognozuoti, kad savižudybių epidemija tęsis ir 2015-2019 metais Lietuvoje nusižudys daugiau žmonių, negu visame pasaulyje pasaulį šiandien yra pakirtęs Ebolos virusas. Kad galimai kovai su Ebola ruošiamės, yra gerai, bet kad iki šiol neturime mokslo žiniomis grįstos savižudybių strategijos – ar neskamba visa tai makabriškai, arba, lietuvišką žodį pavartojus – savižudiškai?

Dainius Pūras
Paminėsiu, kokios valstybės inicijavo rezoliuciją dėl „šeimos vertybių apsaugos“: tai Bangladešas, Kinija, Egiptas, El Salvadoras, Mauritanija, Marokas, Namibija, Rusija, Sierra Leone, Tunisas, Kataras, Uganda.
Kita problema, kuri dažnai buvo liečiama – tai stiprėjanti ideologinė poliarizacija tarp pasaulio valstybių. Kalbantis su įvairių valstybių ambasadoriais, neišvengiamai teko paliesti paskutiniu metu paaštrėjusią įtampą tarp skirtingų žmogaus teisių sampratų. Viena valstybių grupė nuosekliai laikosi liberalios demokratijos principų ir nedaro jokių išlygų visuotinių žmogaus teisių principams, užfiksuotiems 1948 metų Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje ir vėliau kitose JT Žmogaus teisių konvencijose.

Kita valstybių grupė pabrėžia taip vadinamus kultūrinius ar tautinius ypatumus ir daro išlygas siūlydama apriboti moterų, vaikų, kai kurių mažumų (pvz., homoseksualių asmenų) teises. Anksčiau tai buvo poliarizacija tarp „rytų ir vakarų“, vėliau ji buvo veikiama kitokio pobūdžio įtampos tarp „globaliosios šiaurės“ ir „globaliųjų pietų“, o dabar geopolitinė takoskyra tapo dar sudėtingesnė. Pirmąją valstybių grupę veiksmingai papildo Pietų Amerikos valstybės – tokios kaip Brazilija, Urugvajus, Čilė. Būtent jos rugsėjo mėnesį inicijavo Žmogaus teisių taryboje patvirtintą rezoliuciją, draudžiančią diskriminuoti dėl seksualinės orientacijos. Tai buvo tarsi atsakas į birželio mėnesį antrosios valstybių grupės pasiektą pergalę, kai buvo priimta kitokias idėjas atspindinti rezoliucija dėl „šeimos vertybių apsaugos“.

Kadangi Lietuvoje taip pat vyksta rimta kova tarp skirtingų požiūrių į šeimos vertybes, tai dabar detaliau neaiškinsiu, kokios nuostatos atsispindi minėtoje rezoliucijoje. Tik paminėsiu, kokios valstybės inicijavo pastarąją rezoliuciją, savotiškais būdais saugančią šeimos vertybes: tai Bangladešas, Kinija, Egiptas, El Salvadoras, Mauritanija, Marokas, Namibija, Rusija, Sierra Leone, Tunisas, Kataras, Uganda.

Kai Niujorke susitikau su Brazilijos misijos prie Jungtinių Tautų vadovu, jis pabrėžė šios idėjinės poliarizacijos svarbą ir norėjo pasitarti, kuo gali prisidėti Jungtinių Tautų nepriklausomi ekspertai, įtikinant kuo daugiau valstybių remtis visuotinių žmogaus teisių principais, kurie leidžia veiksmingai puoselėti sveikesnes visuomenes. Kadangi man šie klausimai yra gerai žinomi ir kaip mokslininkui, ir kaip gydytojui, ir kaip žmogaus teisių gynėjui, stengsiuosi kaip JT pranešėjas teisei į sveikatą kiekviena proga pabrėžti – kaip svarbu ginti ir stiprinti visuotinių žmogaus teisių principus ir kaip pavojinga nuslysti į žmonių ir jų grupių rūšiavimą bei teisių ir laisvių apribojimą kai kurioms grupėms. Tikiuosi, kad ir Lietuva kartu su Europos Sąjunga bus tarp valstybių, ginančių visuotinių žmogaus teisių principus, ir kad bent jau negrįšime prie keistų bandymų prievartauti Konstituciją, rūšiuojant šeimas į šeimas ir „nešeimas“.

Kartais atrodo, kad žmonija pradeda pamiršti kas nutiko per II pasaulinį karą ir nuo kokių „smulkmenų“ ši tragedija prasidėjo. Negalime leisti, kad panašiems scenarijams pasikartoti rastųsi palankios galimybės. Todėl savo pranešimą JT Generalinėje asamblėjoje Niujorke baigiau raginimu valstybėms „paskiepyti“ sveikatos apsaugos sistemas nuo tokių paplitusių ir tarpusavyje susijusių reiškinių kaip korupcija ir pažeidžiamiausių visuomenės grupių teisių ignoravimas.

Būtent visuotinių žmogaus teisių principais grįstas požiūris į sveikatos apsaugą ir kitas svarbias sritis ir yra ta „vakcina“, kuri gali užtikrinti prasmingą piliečių dalyvavimą, nepriklausomą valdžios sprendimų stebėseną, skaidrumą, didžiulių netolygumų mažinimą bei socialinį teisingumą. Palieku skaitytojams spręsti, ar aktualūs būtų tokie „skiepai“ Lietuvos sveikatos apsaugos sistemai, o ir kitoms sritims.