Tai bene ilgiausiai rajoną valdanti partija nepriklausomoje Lietuvoje, o šis Lietuvos pakraštys tampa rečiausiai apgyvendintu, bene didžiausią nedarbo lygį siekiančiu ir seniausiu gyventojų amžiumi... Šios problemos aktualios visai Lietuvai, bet niekur nėra taip akivaizdžiai ryškios, kaip šiame rytiniame šalies pakraštyje.
Mūsų, socialdemokratų, tikslas – sudarytos sąlygos žmonėms laisvai pasirinkti kaip gyventi, nevaržomai išsakyti savo norus visomis Konstitucijos teikiamomis galimybėmis. Valstybė ar savivaldybė nėra dvaras ir jos valdymo struktūrose negali būti telkiami kraujo ar interesų ryšiais susieti žmonės. Kiekvienas darbo baras turi būti patikėtas kelis kartus gyvenimo kelyje patikrintam ir užgrūdintam atitinkamos srities specialistui. Žmogui, kuris gerbia save, turi patirties ir nebijo priimti sprendimus, kuris geba paskui save vesti kitus ir nėra saistomas abejotinų ryšių.
Nerimą kelia faktas, kad Ignalinos savivaldybėje ar savivaldybės įtakos sferos įstaigose išnyko konkursai arba atrankos. Jei valstybės tarnautojas išėjo iš darbo, valstybės tarnybos pareigybė naikinama, o jos vietoje įvedama taip vadinama „sutartinė“. Savivaldybėje pradėtas taikyti darbuotojų priėmimas pagal darbo sutartis, t.y. į tarnybą priimamas žmogus tik pagal vietinei valdžiai žinomus kriterijus.
Tokiomis sąlygomis priėmus darbuotoją, įrodyti, kad jis iš visos darbo rinkos pasiūlos yra pats geriausias – tikrai neįmanoma. Ši aplinkybė sąlygoja jaunimo ir karjeros siekiančių žmonių, kurie nenori savęs susaistyti su politika, apsisprendimą net nebandyti dalyvauti tokiuose "konkursuose", kuriuose jau viskas būna nulemta iš anksto. Manau, kad tai viena iš Ignalinos rajono „nukraujavimo“ priežasčių. Lygiai toks pat scenarijus taikomas ir biudžetinėse įstaigose, pvz. bibliotekose arba savivaldybės akcinėse bendrovėse.
Čia taip pat juntama „dvaro“ įtaka. Apie viešą kvalifikuotų žmonių paiešką Ignalinos savivaldybėje senai pamiršta. Pedagogų bendruomenėje tai sunkiau padaryti, nes čia priimant darbuotoją būtini daug aiškesni kriterijai ir reikalavimai, bet mažiau apibrėžtus reikalavimus turinčiose specialybėse priimti „savus“ ne pagal kompetenciją, o pagal asmenines pažintis ir lojalumą – madinga ir populiaru. Tai, mano akimis, yra labai nesveika tendencija ir mūsų planuose šią „dvaro“ politiką numatyta nedelsiant panaikinti.
Reikia pastebėti, kad mūsų senjorai dažnai pamirštami profesinių švenčių progomis, jau nekalbant apie tam tikrą ir nuolatinį jų patirties išklausymą, sprendžiant ir einamuosius klausimus. Beje, pasitarimai su visuomene ir specialistų grupėmis irgi pamiršti, o gal net ir niekada nebuvę mūsų rajone. Tenka išgirsti, kad dviratininkai tyliai kikena iš tako Bokšto gatve, nelabai populiarus apžvalgos bokštas Bokšto gatvėje, kai bokštas ant Būdakalnio beveik sugriuvęs, sporto organizatoriai urzgia dėl planuojamo lauko treniruoklių išdėstymo. Esu įsitikinęs, jei apie šiuos dalykus prieš įgyvendinimą būtų pasitarta su išmanančiais ir turinčiais patirties, dabartinio bruzdesio nebūtų. Manau, kad reikia panašią praktiką kurti iš naujo ir nuolat puoselėti. Atėjo laikas sudaryti taip vadinamą „senjorų“ koridorių mūsų SPA centre ir visose įstaigose, kur parduodamos dotuojamos paslaugos.
Ignalinos rajone nedarbo lygis vis dar viršija šalies vidurkį daugiau nei 25 proc. ir siekia apie 15-17 proc. Pašalpų gavėjų skaičius taip pat didelis. Įgyvendinti investiciniai projektai, skirti viešosios infrastruktūros plėtrai, gyvenamosios aplinkos gerinimui, poveikio ilgalaikiam užimtumui dar nepadarė. Ir tai yra bendra Lietuvos bėda. Viešąją infrastruktūrą sutvarkyti, be abejonės, reikia, be to neįmanoma eiti pirmyn, bet kad įgyvendintos priemonės Ignalinos rajone tiesiogiai nepaveikė užimtumo – tai akivaizdu. Dabar reikia išnaudoti sutvarkytą gyvenamąją aplinką darbiniam ir laisvalaikio užimtumui didinti.
Pagrindinį dėmesį ir energiją reikia skirti investuotojų – vietinių ir užsienio – paieškai ir globai. Lėšas, skiriamas bendruomenių ir kaimo plėtrai, reiktų nukreipti darbo rankų reikalaujančių paslaugų kūrimui, vietinių žaliavų perdirbimo skatinimui. Turime realias galimybes tapti dar vienu Lietuvos kurortu – jau išsamiai ištirtas ir sertifikuotas Ignalinoje atrastas mineralinis vanduo. Ruošiami planavimo dokumentai sanatorijos sklypui ir netrukus turi prasidėti realaus investuotojo paieška.
Stebint buvusios centrinės valdžios ir savivaldybės gebėjimus tinkamai nustatyti prioritetus ir paskirstyti lėšas, man didžiausią nerimą kėlė menkai sprendžiami rajono užimtumo klausimai. Priminsiu, kad Ignalinos rajono savivaldybės probleminės teritorijos plėtros programai per trejus metus (2011-2013) iš numatytų 75 mln. litų tiesiogiai užimtumo klausimams tebuvo skirta tik 990 tūkst. litų arba 1,3 proc. visos sumos! Esu tvirtai įsitikinęs, kad užimtumas Ignalinos rajone artimiausiu laiku turi būti svarbiausias iššūkis visoms valdžios grandims. Ir mes to sieksime.
Netruks prabėgti penkeri metai po ES investicijų į vandens ir nuotekų tinklus, šilumines trasas ir teks skaičiuoti brangiai atnaujintų įrengimų nusidėvėjimo išlaidas, o tai tiesus kelias į tarifo didinimą. Jei nebus naujų vartotojų, o tai irgi netiesiogiai siejasi su užimtumu, vandens bei nuotekų ir šilumos tarifas likusiems vartotojams didės neišvengiamai. Savivaldybės įmonių paslaugų tarifų priežiūra – svarbi valdžios pareiga.
Naujų sprendimų reikės ir rajono šilumos ūkyje. Po masinės Ignalinos daugiabučių renovacijos pabaigos, kuo privalome didžiuotis, centralizuotos šilumos poreikis sumažės beveik dvigubai. Reiškia, liks neišnaudoti šiuolaikiški, biokurą naudojantys šilumos gamybos įmonių pajėgumai. Matome galimybę pradėti "žalios" elektros energijos gamybą. Turime rajone energijos iš biodujų gamybos entuziastų. Juos tikrai palaikytume, pvz., supirkdami iš jų perteklinę energiją savivaldybės viešųjų pastatų reikmėms.
Centrinėse rajono kaimų gyvenvietėse bendrai eksploatuojama ne mažiau daugiabučių, negu jų yra miestuose. Reikia prisipažinti, kad prieš 15-17 metų rajono valdžios iniciatyva ir parama jų apšildymas buvo decentralizuotas arba individualizuotas, t.y. paliktas pačių gyventojų rūpesčiui. Dabar būtų teisinga ir šių namų gyventojams padėti organizuoti ir paremti kaimų daugiabučių renovaciją.
Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšomis pagal 2007–2013 m. Sanglaudos skatinimo veiksmų programos finansuojamą projektą vykdoma programa „Prielaidų spartesnei ūkinės veiklos diversifikacijai kaimo vietovėse sudarymas“. Ką tai reiškia? Į kiekvieną seniūniją buvo galima investuoti maždaug po 1 milijoną litų tam, kad sukurti prielaidas kaimo ūkinei veiklai pagyvinti arba pakeisti jos profilį. Vietinė valdžia galėjo pati pasirinkti kokią konkrečią priemonę įgyvendinti.
Ir buvo pasirinktas, mano manymu, ne pats geriausias sprendimas – buvo renovuojami nenaudojami mokyklų, darželių pastatai, siekiant juos pritaikyti bendruomenių poreikiams ir į juos po vienu stogu buvo sukeltos seniūnijų institucijos. Kyla klausimas, ar toks institucijų sukėlimas po vienu stogu, be darbuotojų sąlygų pagerinimo, sudarė prielaidas kaimo ūkinei veiklai keistis ar naujai atsirasti? Beveik jokių. Mano manymu, buvo galima bendruomenes suaktyvinti ir orientuoti į naujų paslaugų savo nariams ar potencialiems svečiams sukūrimą.
Ir nors pinigai buvo skirti ūkinės veiklos aktyvinimui, tačiau buvo nueita ne tuo keliu – buvo spręsti tik siauri biudžetiniai įstaigų reikalai. Nepaneigsi, dirbančiųjų sąlygos pagerėjo, energetinės išlaidos renovuotoms įstaigoms sumažėjo, bet pagrindinio tikslo, kuris buvo deklaruojamas Vyriausybės nutarimuose, deja, nebuvo pasiekta. Maža to, ilgalaikiai tikslai net nebuvo užsibrėžti. Poveikis esamai ar naujai ūkinei veiklai tebuvo padarytas minimalus. Tai panašu į savotišką Europos Sąjungos apgavystę.
Reikia aiškiai apsispręsti dėl kultūrinės veiklos prioritetų rajono perspektyvos kontekste. Turizmo plėtra yra vienas iš rajono plėtos prioritetų. Tokiu atveju privalome turimus materialius kultūros paveldo objektus paruošti lankymui, įtraukti į lankytojų maršrutus, derinant pažintinę ir pramoginę maršruto dalį. Gražiausiame Lietuvos krašte atsirastų kur kas daugiau darbo gidams bei aptarnavimo ir laisvalaikio organizatoriams.
Matome galimybę sukurti ir naujų lankytinų objektų. Minėjau, kad esame pasienio rajonas, kuriame gyvena įvairių tautybių žmonių. Tautų kultūrų parkas, atspindintis čia gyvenančių žmonių istorines šaknis ir ryšius, būtų vienas iš tokių objektų.
Aiškėja, kad tos bendruomenės, kurios buvo mažiau susietos su valdžia, nuėjo kitu keliu. Pavyzdžiui, Palūšės bendruomenė pasirinko paslaugų bei amatų kūrimą. Rimšės bendruomenė, kuri su valdžios įtaka minimaliai susijusi, įrengė seniūnijos centro, informacinę sistemą ir laimėjo daugiau kaip 1 milijoną litų jaunimo centro kūrimui, Mielagėnų bendruomenė, bendradarbiaudama su parapija, įamžino savo apylinkių istorinę atmintį bei pasirūpino poilsio ir mėgėjiškos žvejybos reikalais. O bendruomenės, kurios tiesiogiai susietos su valdžia, kol jų nepastumi, tol nieko nedaro. Štai koks yra ryšys tarp iniciatyvumo ir užsistovėjusios valdžios. Kai niekas neragina, iniciatyvos rodyti neskubama. Bendruomenės, sugebėjusios atsispirti valdžios įtakai, parodė daugiau iniciatyvos, pasiekė daugiau rezultatų. Išvada aiški – išlaisvinti bendruomenes nuo politinės kontrolės, daugiau jomis pasitikėti. Rezultatų ilgai laukti nereikės.
Žinome, ką reikia padaryti svarbaus kiekviename mieste ar gyvenvietėje, kad gyvenimas ten būtų patogesnis šeimininkui ir patrauklesnis svečiui, žinome gyventojų lūkesčius ir esame pasiruošę juos pateisinti.