Pasaulio politikoje šiuo metu pats karščiausias klausimas yra Rusijos karinė agresija prieš Ukrainą, kuri vienu ypu sunaikino visą ilgai kurtą europinę stabilumo architektūrą, o pasaulyje ryškiai išplėtė karinių konfliktų zoną. Ta zona apėmė ir dalį Europos. Konfliktų plitimas – tik laiko klausimas. Jie plis Ukrainoje, tačiau ir kitose šalyse daugėja grėsmingų ženklų. Juk Rusijos imperijos ribos apima visas jos kaimynes. Todėl jau niekam nebeatrodo keisti ar dar visai nesenai tiesiog paranojiškais laikyti nuogąstavimai, kad Rusija imsis kaitinti ir Baltijos regiono sienas. Kasdien gauname žinių apie nedraugiškus Rusijos karinių laivų ir lėktuvų veiksmus Baltijos šalių pasienyje.

Rusijos prezidentą Australijon atlydėjo karinių laivų palyda. Šitaip jau prieš susitikimą buvo parodyta, kad V. Putinas nesiruošia keisti savo veiksmų Ukrainoje, priešingai – jis pasirengęs gilinti Vakarų šalių ir Rusijos priešpriešą. Kariniais laivais Rusija aiškiai pasakė Vakarams, pirmiausia JAV, kad ji save laiko ne regionine, kaip kad ne sykį yra išsireiškęs Barackas Obama, o pasauline galia, turinčią interesų visame pasaulyje ir karinių priemonių arsenalą, leidžiančią jai prireikus atsirasti visuose pasaulio regionuose. Tad Rusija žaisianti pagal savo nustatomas taisykles, pagal savąjį galios ir interesų vaizdinį.

V. Putinas Australijoje pirmiausia pajuto pasikeitusį lyderių santykių pobūdį – Vakarų pasaulio lyderiai jau įsisąmonino, kad Rusijos prezidentu negalima nei tikėti, nei pasitikėti. Jis labiau panašus ne į civilizuotos šalies, bet į Rusijos Ordos lyderį.
Vytautas Rubavičius

Tokiai politikai plėtoti reikalingi ne tik nemenki ištekliai, bet ir galingi sąjungininkai. Juk net JAV negalėtų veiksmingai veikti kaip pasaulinė galia, kaip hegemonas, be partnerių ir sąjungininkų tinklo. Taip pat ir be aktyvios veiksmingos kitų didžiųjų valstybių interesų derinimo politikos. Pirmiausia su Kinija.

Rusijai kol kas tenka pasaulį pratinti prie savo pasirodymų neturint stiprių sąjungininkų, juolab jų tinklo. Nesmerkiančių Rusijos agresiją Ukrainoje ar išsakančių „supratimą“ gerokai mažiau, o ir jų įtaka pasaulio reikalams daug menkesnė. Esminis politinis Rusijos tikslas – skaldyti Vakarus ir sėti sumaištį vakariečių visuomenėse. Skaldymas vyksta įvairiais lygiais – bandoma žaisti Europos Sąjungos viduje atsirandančių valstybių interesų skirtumais, visais įmanomais būdais didinamas europiečių nepasitikėjimas Jungtinėmis Valstijomis, kuo puikiausiai žinant, kad Europos saugumą laiduoja Valstijų karinė ir ekonominė galia.

ES politinis sluoksnis, skatinamas siaurų, pragmatiškais vadinamų ekonominių interesų ir Rusijos atvertų galimybių greitai ir nebaudžiamai pasipelnyti, apleido karinio saugumo klausimus. ES ėmėsi nusiginkluoti ir tęsė nusiginklavimą, nepaisydama vis didėjančio karinio Rusijos aktyvumo ir įsiveržimo į Gruziją. Tad šiuo metu ekspertai tiesiog šaiposi iš Vokietijos, Prancūzijos ir kitų valstybių karinių pajėgų, ypač jų galimybių greitai reaguoti į karinių konfliktų židinius. Tik Ukrainos užpuolimas privertė ES lyderius permąstyti savo ilgalaikes politinio suartėjimo su Rusija politikos gaires. Kad toje politikoje buvo ir dalies politinio bei akademinio elito antiamerikietiškumo – akivaizdus dalykas.

V. Putiną išlydėjo gana vieningas vakariečių sutarimas dėl galimų naujų sankcijų Rusijai, kurį įgarsino Vokietijos kanclerė Merkel žodžiais, kad Rusija nelaimėsianti Ukrainoje. Tie žodžiai daugelio suvokiami ir kaip Vakarų įsipareigojimas Ukrainai.
Vytautas Rubavičius

Į Australiją V. Putinas vyko siųsdamas naujas karių pajėgas ir ginkluotę Ukrainon. Tačiau prezidentas net nemirktelėjęs neigė tuos visų pripažįstamus faktus. Pastaruoju metu matome į akis visiems meluojantį Rusijos lyderį, meluojantį taip, kad tai sukelia Rusijos visuomenės ovacijas. Prieš kurį laiką pasaulis prezidento lūpomis buvo įtikinėjamas, kad Kryme nesama jokių Rusijos karių, tačiau pats V. Putinas Valdajaus klubo susitikime atvirai prisipažino – buvo ten mūsų karių, kaip nebus. Spėjęs pagarsėti Ukrainos puolime I. Strelkovas atvirai papasakojo, kaip jo vadovaujamas nedidelis rusų specialiųjų pajėgų būrys pradėjo ir tęsė Donecko „laisvinimo“ operaciją. Rusijos žiniaklaidoje šie atviravimai nesulaukė jokio dėmesio. Tačiau jie neabejotinai žinomi Vakarų politikams.

V. Putinas Australijoje pirmiausia pajuto pasikeitusį lyderių santykių pobūdį – Vakarų pasaulio lyderiai jau įsisąmonino, kad Rusijos prezidentu negalima nei tikėti, nei pasitikėti. Jis labiau panašus ne į civilizuotos šalies, bet į Rusijos Ordos lyderį. Australijoje jam jau niekaip nepadėjo ir tie Azijos šalių lyderiai, kurie buvo linkę „suprasti“ Rusijos veiksmus Ukrainoje anksčiau Pekine vykusiame Azijos regiono šalių vadovų susitikime, kur pirmu smuiku grojo kylančios Kinijos galios lyderis Xi Jingpingas. Azijiečiai puikiai nutuokia, kada ir ką kalbėti, kaip su kuo elgtis. Tad V. Putiną išlydėjo gana vieningas vakariečių sutarimas dėl galimų naujų sankcijų Rusijai, kurį įgarsino Vokietijos kanclerė Angela Merkel žodžiais, kad Rusija nelaimėsianti Ukrainoje. Tie žodžiai daugelio suvokiami ir kaip Vakarų įsipareigojimas Ukrainai.

Kinijos lyderis demonstratyviai rodęs prielankumą V. Putinui Pekine, ypač ryškų Japonijos premjero paniekinimo fone, Australijoje jau niekaip Rusijos nepalaikė. Jis ten atrodė kaip patikimiausias ir solidžiausias Vakarų partneris.
Vytautas Rubavičius

G-20 susitikimas buvo svarbus kaip tik dėl vakariečių vienybės Rusijos atžvilgiu stiprinimo. Tačiau šitai vargu ar paveiks Rusijos politiką ir jos siekį bet kokia kaina sudraskyti Ukrainą. Dabar tai paties režimo gyvybės ar mirties klausimas. Kadangi Krymas jau ir pačių rusų užmirštas, tai ekonomikos ir apskritai gyvenimo sąlygų blogėjimo aplinkoje visuomenei turi būti numestas kruvino teritorinio laimėjimo kąsnis, kuris pagardintų vis labiau apsiniaukiančią kasdienybę.

Tačiau V. Putinui reikės pergalvoti kitą dalyką. Pasaulio lyderiai bei juos aptarnaujantys analitikai atkreipia dėmesį į menkiausias valstybių vadovų bendravimo smulkmenas. Negalėjo nekristi į akis Vakarų šalių ir Kinijos lyderių bendravimo pobūdis, o sykiu Kinijos ir Rusijos lyderių santykiai. Kinijos lyderis demonstratyviai rodęs prielankumą V. Putinui Pekine, ypač ryškų Japonijos premjero paniekinimo fone, Australijoje jau niekaip Rusijos nepalaikė. Jis ten atrodė kaip patikimiausias ir solidžiausias Vakarų partneris.

Kinijai kol labai naudingas agresyvus V. Putino elgesys, Vakarų valstybių ir jų lyderių „kandžiojimas“, o sykiu ji jau turi ganėtinai trumpą pavadėlį Rusijai valdyti – milijardinius Rusijos dujų tiekimo kontraktus, iš kurių, daugelio ekonomistų manymu, Rusija nedaug ką uždirbs, jei apskritai uždirbs. Kinija kuo puikiausiai žino, kad šiuo metu tik ji gali būti didžiausia dujų pirkėja. Gal V. Putinas kariniais laivais ir kariniais bombonešiais, manevruosiančiais Meksikos įlankoje, nori ir Kiniją įtikinti savo pasauline galia?

Tačiau Kinijos politinis elitas kur kas išmanesnis ir galingesnis – jis supranta, kad kol kas bendrauja su savo valstybę išvogusiu ir išvaginėjančiu klanu, kuris negali pasigirti jokiais ekonomikos proveržiais. Tegul Rusija viena pati ardo tą pokario saugumo struktūrą, kurią palaiko JAV karinė ekonominė galia ir kuri laiduoja pačios Rusijos saugumą. Juk daugelis dar atsimena, kuo vieną kartą jau baigėsi „amžina“ Rusijos (tada – Sovietų Sąjungos) ir Kinijos draugystė. Palyginkime dabar šių šalių raidos trajektorijas ir jų galias.