Vis dėlto Putino atėjimas į valdžią sutapo su stebėtinai greitu procesu, kurio metu „ligonis“ atsistojo ant kojų: nors nedarbo, sveikatos apsaugos ir kitos sisteminės problemos tebeliko aktualios, per kelerius metus realios gyventojų pajamos padvigubėjo. Skirtumai akivaizdūs: per penkiolika Putino metų atlyginimų augimas fiksuotas net 14 kartų, kai tuo tarpu Jelcino valdymo metu smuko septynerius metus iš aštuonerių. Greta to vyko kova su politinei sistemai nelojaliais ir visuomenėje pasipiktinimą kėlusiais oligarchais, įgyvendinta strateginių ekonomikos bei energetikos sektoriaus įmonių nacionalizacija. Žinoma, svarbiausių sistemos bruožų tai nepakeitė: valdžiai palankus elitas ir toliau krovėsi turtus, tačiau ekonomikos augimą jautė ir eiliniai gyventojai.

Ilgainiui problemos tik gilės: šiuo metu Rusijos valstybės tarnyba įdarbina didelę dalį vadinamosios vidurinės rusų klasės. Būtent šie pakankamai išsilavinę ir sąlyginai kritiškai situaciją vertinantys piliečiai kelia didžiausią nerimą Putinui, kurio pagrindinė rinkėjų bazė yra žemesnės socialinės padėties, išsimokslinimo, pajamų asmenys.
Linas Kojala

Nenuostabu, kad Putinas greitai tapo Rusijos atgimimo simboliu arba „išrinktuoju caru“, prilyginamu legendiniam Petrui I: net ir nevykdydamas esminės pertvarkos, o veikiau tęsdamas kai kurias Jelcino pradėtas reformas bei pasikliaudamas sparčiai brangstančių energetikos resursų eksportu, jis užtikrino vidutinį 7 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) augimą kasmet ir pasiekė socialinį stabilumą. Anot ekonomisto Anderso Aslundo, „Putinas įeis į istoriją kaip „asmuo, kuris atsidūrė tinkamu laiku tinkamoje vietoje“, nes jo paties pozityvių pasiekimų ekonomikos augimui įtaka labai ribota. 

Ši „šviesioji“ Putino valdymo pusė nustelbė greta vykusius procesus: žiniasklaidos laisvių varžymą, nepagrįstą asmenų įkalinimą, susidorojimą su politine opozicija, konstitucinių teisių ribojimą, nepažabotą korupciją. „Freedom House“ duomenimis, 1999 metais Rusija buvo „iš dalies laisva“, o nuo 2005-ųjų ir iki pat šių dienų – jau „nelaisva“ valstybė, vertinant politines ir pilietines laisves. Nepaisant šių suvaržymų, rusai buvo patenkinti augančia ekonomika ir tvirta lyderio ranka, todėl jo populiarumas beveik visą laiką balansavo ties aukšta 70 proc. riba. Atrodė, kad vien todėl Putinas yra nepajudinamas naujasis Rusijos caras.

Net ir be sankcijų Rusijos biudžetui gresia deficitas, jei naftos kainos pasaulinėje rinkoje krenta žemiau 104 dolerių už barelį. Spalio mėnesį kaina siekė vos 85 dolerius, tad artimiausioje perspektyvoje Rusijai gresia ekonomikos recesija – tokią tikimybę ekspertai vertina 70 procentų.
Linas Kojala

Šiandien ekonominė Rusijos situacija gerokai pasikeitusi. Europos Sąjunga ir Jungtinės Amerikos Valstijos dėl agresijos Ukrainoje pirmą kartą pritaikė Kremliui trečio lygmens ekonomines sankcijas, kurios nukreiptos ne tik prieš atskirus politinio elito atstovus, bet prieš ištisus ekonomikos sektorius, pavyzdžiui naftos, ginklų pramonę. Nors Vakarų tikslas nėra sukelti kaštus eiliniams Rusijos piliečiams – priešingai, siekiama, kad nuostoliai pirmiausiai kristų didelę įtaką turintiems asmenims ir verslo magnatams – tai neišvengiamai tampa smūgiu trapiai šalies ekonomikai.

Prognozuojama, kad per šiuos metus iš Rusijos pasitrauks 128 milijardų vertės užsienio kapitalo – dvigubai daugiau, nei pernai. Krentant naftos kainoms, kurios nuo vasaros sumažėjo beveik ketvirtadaliu, bei rubliui prarandant apie penktadalį vertės, Rusijos Centrinis bankas prognozuoja nulinį šalies ekonomikos augimą 2015-aisiais, nors kiek anksčiau buvo tikimasi bent kelių procentų prieaugio. Palyginimui, prieš keletą metų augimui sulėtėjus iki maždaug 1,5 proc. prie kur kas geresnių rodiklių įpratę Rusijos ekspertai jau tuomet buvo pradėję skambinti pavojaus varpais.
Kaip tai sąlygoja eilinio Rusijos piliečio gyvenimą? Akivaizdu, kad įtaka jau dabar yra didelė: skaičiuojama, kad per kelis mėnesius mėsos kainos išaugo apie 17 proc., nors dar pernai buvo fiksuojamas jų kritimas, o bendra maisto kainų infliacija lyginant su 2013-aisiais padvigubėjo nuo 6 iki 12-13 procentų. Greta to brango ir kiti produktai: pavyzdžiui, tabakas – 28 proc., kelionių paslaugos – 13 proc. Nenuostabu, kad žiniasklaidoje laikas nuo laiko pasirodo eilinių gyventojų nusivylimas dėl nebeįperkamų mėgstamų produktų arba vaistų, kurių kainos suryja didžiąją pajamų dalį. 59 proc. rusų tvirtina, kad infliacija yra jiems aktualiausias klausimas, o bendras infliacijos lygis šoktelėjo iki 8 proc. – aukščiausio lygio nuo 2011 metų – ir, prognozuojama, dar augs.

Visa tai lėmė ne tik Vakarų sukeltos sankcijos, krentantis rublio kursas ir brangstantis importas. Rusija paskelbė ir savas sankcijas, pirmiausiai taikant embargą ES maisto produkcijai – pernai šio sektoriaus prekybos apimtys siekė apie 43 milijardus dolerių, o dabartinės sankcijos paliečia prekių grupes, kurių dalis bendroje sumoje yra apie 9 milijardai. Vis dėlto jų sukeliami kaštai ES yra labai riboti – vos 0,03 proc. BVP, o sąnaudos, tenkančios pačiai Rusijai, kurios BVP vienam gyventojui (14,6 tūkst. JAV dolerių) atsilieka nuo Lietuvos (15,5 tūkst.), didžiulės. Simboliška, bet esamos padėties grimasos atsilieps net pasigerėjimą šalyje keliantiems Rusijos kosmonautams, kuriems iki šiol užsienyje pirkta speciali produkcija taip pat pateko po sankcijų skėčiu.

Simboliška, bet esamos padėties grimasos atsilieps net pasigerėjimą šalyje keliantiems Rusijos kosmonautams, kuriems iki šiol užsienyje pirkta speciali produkcija taip pat pateko po sankcijų skėčiu.
Linas Kojala

Ilgainiui problemos tik gilės: šiuo metu Rusijos valstybės tarnyba įdarbina didelę dalį vadinamosios vidurinės rusų klasės. Būtent šie pakankamai išsilavinę ir sąlyginai kritiškai situaciją vertinantys piliečiai kelia didžiausią nerimą Putinui, kurio pagrindinė rinkėjų bazė yra žemesnės socialinės padėties, išsimokslinimo, pajamų asmenys. Spręsdamas šią problemą prezidentas dirbtinai kėlė atlyginimus ir įvairias socialines išmokas, dar vieną jų didinimo bangą žadėjo po 2012 metų rinkimų, bet realybėje įgyvendinti šiuos siekius bus sudėtinga. Tą rodo paprasta statistika: net ir be sankcijų, Rusijos biudžetui gresia deficitas, jei naftos kainos pasaulinėje rinkoje krenta žemiau 104 dolerių už barelį. Spalio mėnesį kaina siekė vos 85 dolerius, tad artimiausioje perspektyvoje Rusijai gresia ekonomikos recesija – tokią tikimybę ekspertai vertina 70 procentų. 

Vis dėlto vietoje to, kad ieškotų naujo impulso ekonomikai ar rūpintųsi piliečių gerove, Rusijos valdžia turės kasmet atrasti milijardus dolerių Putino imperinėms ambicijoms – įšaldytiems konfliktams palaikyti. Pavyzdžiui, Gruzijos Abchazija 2013-2015 metais Rusijos biudžetui kainuos apie milijardą dolerių, dar tiek pat, arba po 28 tūkstančius dolerių kiekvienam tos teritorijos gyventojui, teks sumokėti kitai Gruzijos daliai Pietų Osetijai, o Moldovos Padnestrė jau dabar yra skolinga beveik 4 milijardus „Gazprom“. Naujausias Putino „laimėjimas“ – Krymas – yra keturiasdešimt kartų didesnis už Pietų Osetiją, aštuonis – už Abchaziją ir keturis už Padnestrę, tad išsiurbs dar 4,5 milijardo dolerių kasmet – vien tam, kad Putinas ištesėtų pažadus pakelti išmokas, įgyvendinti grandiozinius infrastruktūros projektus ir užtikrinti kitų būtinųjų paslaugų tiekimą. 

Sugriežtėjusi politika atsiliepia ne tik ekonominiams rodikliams: skaičiuojama, kad beveik 4 milijonams Rusijos biurokratų, dirbančių institucijose nuo Vidaus reikalų ministerijos iki Vaistų kontrolės tarnybos, yra uždrausta išvykti iš šalies. Kiek anksčiau daliai jų nebeleidžiama turėti sąskaitų užsienio bankuose. Tokia izoliacija ne tik varžo laisvo judėjimo principus, bet ir privedė prie bankroto dešimtis turizmo agentūrų. Ir visa tai – tik tam, kad Rusijos valdžia nepaleistų vadelių iš savo rankų, nes laisvai keliaujantys piliečiai ir stiprėjantys ekonominiai interesai Vakaruose tampa grėsme rudimentinės sistemos stabilumui. 

Ar ši suirutė paskatins politines reformas? Juk akivaizdu, kad Putino atėjimas į valdžią buvo tiesiogiai susijęs su ekonomine gerove eiliniams rusams. Paradoksalu, bet permainų paskatos iš apačios tikėtis neverta: nors „Levada“ centro apklausų duomenimis spalio mėnesį 61 proc. rusų mano, kad artimiausiu metu pragyvenimo lygis ir pajamos šalyje kris, o kainos augs, nors 64 proc. pastebi maisto produktų kainų didėjimą jau dabar, tai įtakos politikų vertinimui neturi: už Putiną tuo pat metu yra pasiryžę balsuoti 81 proc. rinkėjų (antroje vietoje su 8 proc. – anaiptol ne opozicionierius Genadijus Ziuganovas).

Kitaip tariant, panašu, kad Rusijos piliečiai yra pasirengę prisiimti ant savo pečių imperinių ambicijų kaštus ir kentėti tol, kol valdžia ir vėl nuspręs atsisukti į juos. Bet tikėtis to artimiausiu metu sudėtinga, nes visuomenė rodo savo silpnumą – net po akivaizdžiai korumpuotų ir neskaidrių pastarųjų prezidento ir parlamento rinkimų į gatves išėję dešimtys tūkstančių piliečių jau po kelių dienų grįžo į šiltus namus. Atrodo, jog dabartinė politinė ir ekonominė situacija jiems neatrodo tokia jau bloga.