Anie, jas įkalinę, aiškinosi ginantys tvarką, moralines vertybes ir įstatymus. Bet Vakaruose rusiška dorovės sargyba jokio įspūdžio nedarė, ir kilo pasaulinė kampanija dėl merginų išlaisvinimo. Represijų prieš Whydotą ėmęsi veikėjai teisinasi tais pačiais žodžiais.
Jei rinktis tarp pelėdos ir kvailo giesmininko, rinkčiausi pelėdą (užuomina į atlikėjo balsą), nes išmintis svarbesnė už tuščius garsus. Kad nebūčiau areštuotas už atskirų paukščių rūšių diskriminaciją, pasakysiu, kad pelėda buvo išmintingosios Atėnės simbolis, tad prašom pretenzijas reikšti senovės graikams. O mūsų TV pilnos tuščių čiauškučių, leidžiančių beprasmes žodžių virtines. Turbūt ekrane knibždantys bebalsiai dainorėliai padrąsino uždainuoti ir Vaidą.
Whydoto dainos „Šėtone, prašau“ draudimo istorija rodo, kad Lietuvoje yra pakankamai įtakingų žmonių, kurie pageidauja, kad kūrybingi žmonės save išreikštų pagal aukščiau nustatytą standartą. Kilsteliu antakį: norite Back to the USSR? Tai būtų daug didesnis košmaras, negu dainos tekstas. Aš ten augau ir patyriau koktų jausmą, kai tavo mąstymas ir saviraiška grūdama į valdžios nustatyto dydžio narvą.
Pasirodo, Lietuvoje yra žmonių, kuriems baugu nuo bet kokio polėkio. Tokių yra labai daug, bet tai nėra pražūtinga. Tai darosi pražūtinga, kada valstybės sistema ima remti jų norą iškastruoti kūrybiškumą, – nebebus iš ko gimti rytojui. Sovietų sistema net į anekdotus žiūrėjo kaip į grėsmę santvarkai, ir subyrėjo iš vidaus. Tada per uždarytą sieną buvo rėkiama Vakarams: „šalin rankas nuo to ar to“, o namie mintims leido reikštis tik aptvertose ir sargybinių prižiūrimose teritorijose.
Pasaulio istorijoje pilna pasakojimų apie tironus, kurie dainiams rovė liežuvius, muzikantams kapojo rankas. Lietuvos teisėsauga, dėl dainos klipo atėmusi iš Vaido kompiuterius ir vaizdo kameras, pasielgė kaip nuosaikus kvaištelėjęs tironas. Nuosaikus, nes įrangos nesudaužė ir, tikiuosi, greitai grąžins. Kvaištelėjęs, nes persekiojamas kūrinys jau iškeliavęs į interneto platybes, kur jų rankos per trumpos.
Vaidas paliečia labai rimtą problemą ir atkreipia dėmesį į ją, viską apversdamas aukštyn kojomis. Visi žinome istorijų, kaip nepakaltinami vaikai elgiasi su mokytojais, kaip niekina savo tėvus. Vaidas pamerkia akį ir sako: vaikai, o kas būtų, jei suaugusieji į jus taip pat pažiūrėtų?
Būtų kaip pas laumę raganą ant ližės. Lietuviškos pasakos pilnos kraupių vaizdų, bet kol kas neuždraustos. Man visada labai didelį įspūdį darė vienas Jono Bebaimio naktinis žaidimas kėgliais, kur kamuoliais tarnavo numirėlių galvos, o vietoj kėglių rikiavo kojų kaulus. Bet dėl to satanistu netapau ir per Vėlines uždegu žvakutes.
Dar būtų galima uždrausti pasaką apie Raudonkepuraitę, kuri skatina vilkų naikinimą. Visokio plauko siaurapročių pakanka, bet teisėsauga nėra skirta jų tiesoms ginti. Ji skirta tarnauti laisvei ir demokratijai, kuri yra pažangos variklis. Tai ne vien skambūs žodžiai – pakanka pažiūrėti į pasaulį ir bus aišku, kad toliausiai gerovės keliu pažengė Vakarų civilizacija, puoselėjanti šias vertybes. O korumpuotos autoritarinės valstybės itin mėgsta girtis ne laisve, o ypatingu savo dvasingumu. Tie, kas vagia, šiukšlina, geria ir daužo vaikus, skelbiasi atasvara Vakarų supuvimui, tradicinio dvasingumo ramsčiais.
Prieš šitą veidmainystę stoja Vaidotas, ir aš stoju šalia jo. Džiaugiuosi, kad yra tokia jauna karta, kuri mato, kas yra stabdis mūsų europėjimui. Gailiuosi, kad prieš ją pakyla valstybės įgaliota struktūra. Tikiuosi, kad baudėjai bus sutramdyti. Esu įsitikinęs, kad jiems nepavyko įbauginti Vaido ir panašių į jį. Štai Valda Ridikaitė ima gitarą ir dainuoja bandomą atimti dainą. Aš jai antrinu savo neišlavintu balsu. Todėl dainuoju mintyse, o savo supratimą išdėsčiau raštu. Tokį jaunimą valstybė turi puoselėti, jei nori gražios ateities.