Prasidėjus kratoms partijos “Tvarka ir teisingumas“ centrinėje būstinėje ir areštams, šią prokurorų ir Specialiųjų tyrimų tarnybos(STT) operaciją garsiausiomis ovacijomis pasveikino konservatoriai, kurie, nelaukdami, kuo viskas baigsis, paskelbė išankstinius nuosprendžius, nuteisdami be teismo.

Pirmojo šūvio į pasmerktuosius teisė, kaip visuomet, buvo sutreikta Raselei kulkosvaidininkei, pareiškusiai, kad lietuviškų serialų kūrėjas Rolandas Skaisgirys melžė ne tik Vidaus reikalų, bet ir Krašto apsaugos ministeriją, kuriai pateikęs sąskaitą net už prezervatyvus.

Iš tikrųjų tai buvo - atsiprašau už nešvankybę, bet ne aš ją pradėjau - Raselės kulkosvaidininkės šūvis prezervatyvu. Ir ne tik todėl, kad paaiškėjo, jog išradingi serialo „Garbės kuopa“ kūrėjai prezvatyvus naudojo ne pagal paskirtį, o kaip pigesnį brangių šaudmenų pakaitalą, imituojant šūvio garsą.

Tačiau konservatorių damoms, nuolat budinčioms kovos su korupcija sargyboje, nutiko kur kas didesnis konfūzas: joms kalant prie sienos „Tvarką ir teisingumą“, moralizuojant šią partiją ir jos politinius partnerius apie kriminalines koalicijas, Vilniuje prasidėjo buvusio Tėvynės sąjungos - Lietuvos krikščių demokratų pirmininko pavaduotojo Vito Matuzo baudžiamoji byla.

Kol kas narpliojama tik jo paramos fondo kriminalinė istorija, galima tarti, korupcijos smulkmė. Bet kas bus, kai teismas pagaliau atvers didžiąją šios partijos iždininko korupcijos bylą, kur nuplautiems ir į dešiniąsias politikų kišenes nuplaukusiems milijonams suskaičiuoti reikės abiejų rankų pirštų, kai už V.Matuzo nugaros išsirikiuos iškiliausi konservatoriai, neišskiriant ir jų garsiausio dviratininko, mokančio sukti tik į dešinę?

O „Tvarkos ir teisingumo“ istorijoje nerasta jokių juodųjų buhalterijų, jokių išgrobstytų milijonų ir net vieno nugvelbto lito. Nė vieno neteisėtai pralobusio, nė menkiausios žalos valstybei. Tai kur čia korupcija?

Iki šiol apie korupciją kalbama tik Vidaus reikalų ministerijoje, kurios neskaidrių konkursų R.Skaisgirys ne tik nėra laimėjęs, bet net ir nėra juose dalyvavęs.

Negana to, pastarosiomis savaitėmis žiniasklaidoje narstyti Vidaus reikalų ministerijos viešieji pirkimai jau buvo kadų kadaise aprašyti mano redaguojamose „Lietuvos žiniose“- buvęs vidaus reikalų ministras Raimondas Palaitis man labai palengvino dienraščio leidybą – savo veikla parūpindavo per savaitę bent po vieną skandalingą temą. Už tai visuomet liksiu jam dėkingas.

Man buvo nemaloni staigmena, kad tie R.Palaičio laikų veikėjai toliau šeimininkauja Vidaus reikalų ministerijoje, nors jau seniai turėjo sėdėti už grotų. Ir už Bendrosios pagalbos telefoną, kuriuo nelaimės ištiktieji nebegali prisiskambinti, ir už keleriopai brangesnę Vidaus reikalų ministerijos skaitmeninio radijo ryšio sistemos priežiūrą, ir už neveikiantį gyventojus perspėjantį pavojaus signalą SMS žinutėmis. Kaip įprasta, už visas šias aferas taip pat nė vienam generolui nenukrito plaukas nuo galvos. Vidaus reikalų gausios tarnybos ir departamentai, kaip buvo, taip ir liko neįveikiami korupcijos generolų draustiniai.

Žinoma, buvęs vidaus reikalų ministras Dailis Barakauskas yra atsakingas už tokią padėtį. Ir užmokėjo savo postu, net sugadinta sveikata, kad neišvaikė R.Palaičio laikais ir dar anksčiau surinktų Kauno vagių, net nebandė rotuoti daugumos tarnybų apkerpėjusių vadovų, korupcijos generolų.

Kita vertus, nereikia nė analitiko gebėjimų, jog suvoktum: ką gali vienas ministras, jeigu jam neleidžiama susirinkti savo komandos, supančiojant rankas koalicijos sutartimis ir partijų kvotomis. Smalsu, ar bus leista naujajam vidaus reikalų ministrui Sauliui Skverneliui atsivesti savus „reindžerius“, be kurių jo lauktų visų pirmtakų likimas.

Tačiau kodėl šie seni ministerijos griaučiai buvo išvilkti į dienos šviesą būtent dabar? Areštuojami žmonės, jau pernai palikę ministeriją ir seniai nutraukę įtariamas nususikalstamas veikas? Kodėl jie nebuvo sulaikyti prieš metus, įtariamo nusikaltimo metu? Paaiškinimas tik vienas- savivaldybių tarybų ir merų rinkimai.

Neabejotina artėjančių rinkimų kovos auka tapo viena žymiausių Lietuvos savivaldybininkių, nepakeičiama Visagino merė Dalia Štraupaitė, kuri kitados turėjo nelaimę perbėgti vietos liberalų lyderiui kelią. Merės arešto ir kankinimų papasakoti siaubai tik patvirtina, kad kardomąją priemonę- suėmimą- Lietuvos prokurorai ir STT agentai seniai pavertė įbauginimo ir žiaurios bausmės dar iki kaltės įrodymo bei teismo nuosprendžio įrankiu. Ir kam po to rūpi, kad Visagino merės visa korupcija- savivaldybės vairuotojo įsukta elektros lemputė ir kelios sukaltos šuns būdos?

Tokiais pat baltais rinkimų siūlais susiūtas ir dar vienas pradėtas ikiteisminis tyrimas kitam garsiam politikui, Druskininkų merui, Socialdemokratų partijos vicepirmininkui, Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentui Ričardui Malinauskui. Galima nurašyti sąmokslo teorijoms šio žymaus savivaldybinko viešus žodžiais, kad tokiais nešvariais metodais iš rinkimų kovos dėl mero posto jį mėgina pašalinti konkurentai liberalai. Tačiau man skandalu pakvimpa, kad šią senų seniausiai nutrauktą bylą dėl nušauto elnio atnaujino pats Generalinės prokuratūros Organiziuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiasis prokuroras Irmantas Mikelionis.

Manding Lietuvoje nebeliko organizuotų nusikaltimų ir korupcijos, kad vyriausiais su šiais sunkiais nusikaltimais kovotojas imasi senų šautuvų ir medžioklių? Kuo pavirto legendinio prokuroro Algimanto Kliunkos galingiausias departamentas, prieš kurį drebėdavo organizuotos nusikaltėlių gaujos?

O gal Lietuvoje nusikaltėlių gaujas pakeitė gerai organizuota teisininkų grupė, kuri panorėjusi gali į miltus sumalti įtakingiausią politiką, kaip šiuo atveju vieną iš valdančiosios partijos šulų, pavertusį Druskininkus klestinčia socialdemokratų tvirtove? Ir net paimti už gerklės visą bevalę ir bestuburę valdančiąją daugumą, jeigu ji leidžia naikinti savo dabarties lyderius ir perspektyviausius ateities politikus?

Akivaizdu, kad šios teisininkų grupuotės puolimo placdarmas šiuo metu yra Panevėžys, į kur nukreipiamos jautriausios bylos ir iš kur atkeliauja reikiamos teismų sankcijos STT opreacijoms ir prokurorų sprendimai ( R.Malinausko, D.Štraupaitės, R.Skaisgirio ir kitų ikiteisminiai tyrimai, kratos orderis „Tvarkos ir teisingumo“ būstinėje).

Matyt, slaptųjų tarnybų ir Aukštaitijos sostinės kompaktiškos teisininkų bendruomenės meilūs santykiai ir bendradarbiavimas išliko nuo tų laikų, kai „tulpinių“ ir kontrabandos karalių nevaržomai, bemaž viešai veiklai akomponavo Panevėžio teisėjų kyšininkų Antano Jarašiaus, Arnoldo Šukaičio, Rimanto Savicko slapti sandėriai, todėl mieste prie Nevėžio triūsė komandiruotų Vilniaus prokurorų ir slaptųjų agentų brigados, surinkusios informaciją apie tenykščius teisėjus ir prokurorus.

Ir vis dėlto, kaip lietuviškų serialų kūrėjui R.Skaisgiriui iš pramogų pasaulio pavyko prasibrauti į patį politinės korupcijos centrą? Pasirodo, per savo prodiusuotą labdaros koncertą „Pirk dramblį“, visiškai nesusijusį su politika, veikiau skirtą vaikams ir seneliams. Vienintelis polikos ženklas- net ne pačiame koncerte, o tik jo TV tranliacijos bėgančia eilute pranešta, kad renginį globoja prezidentas Rolandas Paksas.

Už tai „Tvarkos ir teisingumo“ lyderis susimokėjo, visi surinkti pinigai nukeliavo į skurstančio Kauno zoologijos sodo sąskaitą. Tačiau prokurorai ir STT agentai pareiškė, kad koncertas yra kyšis, nes jo metu politikas reklamavosi, taigi gavo naudos. Ir tai ne pokštas.

Iki šiol pasaulyje nebuvo atrasta, kad kyšius galima duoti ir imti koncertais. Lietuva čia tapo pionierė- būtina skubiai kviesti Europos Tarybos valstybių prieš korupciją grupės(GRECO) ekspertus ir pasidalinti su jais vertinga patirtimi. Pranešimus jiems turėtų skaityti buvęs teisingumo ministras Remigijus Šimašius ir buvęs Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Stasys Šedbaras, kurių 2011 m. parengta ir Seimo priimta Baudžiamojo kodekso (BK) 226 str(“Prekyba poveikiu“ versija ir atvėrė vartus šiam pasauliniam atradimui.

Baigdamas praėjusią kadenciją, S.Šedbaras Lietuvai paliko ir kitą dovanėlę - Kriminalinės žvalgybos įstatymą, kuris suteikė specialiosioms tarnyboms teisę sekti žmogų net be teismo sprendimo, rinkti ir kaupti informaciją apie jo privatų gyvenimą, naudoti kitas kriminalinės žvalgybos priemones prieš fizinius ir juridinius asmenis net tada, kai jie nėra įtariami darantys konkretų nusikaltimą, nurodytą BK. Dar labiau sustiprėjo visuomenės nesaugumo ir nepasitikėjimo atmosfera, visuotino sekimo ir šnipomanijos nuojauta, slaptųjų tarnybų visagalybės ir nebaudžiamumo pojūtis.

Visa ši kriminalinė žvalgyba be ribų  (ir atsakomybės) virsdavo slaptosiomis pažymomis, kurios gulasi ant valstybės vadovų stalų ir kurios galbūt apžmeižia tą ar kitą pareigūną  (kas patikrins), „juodaisiais sąrašais“, suluošinančiais politikų likimus, kriminalinės žvalgybos bylomis, kuriose kaupiama slapta informacija kiekvieną akimirką gali būti panaudota politinei kovai,.

Kriminalinės žvalgybos įstatymo poveikį išbandė kitas pastarųjų savaičių herojus, nepelnytai nustumtas į šešėlį, sveikatos apsaugos viceministras socialdemokratas Gediminas Černiauskas. Prisikalbėjo, užmiršęs, kad ministerijoje ir sienos girdi. Ir skubiai atsistatydino, nė nepaklausęs, kas ir kokia dingstimi jį įrašinėjo, pagaliau, kas nutekino įrašą. Kam vargintis - vis vien nieko nesužinosi ir nepakeisi.

Tačiau nūnai tokius šnekalus prokurorai ir slaptųjų tarnybų agentai galės lengvai versti „Prekyba poveikiu“. Kas tai galėtų būti? Ankčiau šis BK straipsnis vadinosi paprasčiau ir aiškiau „Tarpininko kyšininkavimas“, nurodantis, kad „tas, kas pasinaudodamas savo visuomenine padėtimi(... ) už kyšį pažadėjo paveikti atitinkammą instituciją( ...)“. Kaip supratote, esminis dalykas čia buvo kyšis už suteiktą arba pažadėtą tarpininko paslaugą,- kiekvienas senas operatyvininkas gali papasakoti, kaip sunku kyšininką nutverti už rankos, kiek tokių operacijų ir nusikaltimo modelų žlugdavo.

Pagal naują BK 226 versiją kyšininkų ir jų tarpininkų gaudyti nereikia, nes apkaltinti „Prekyba poveikiu” pakaks ir to, jeigu asmuo už teisėtą ar neteisėtą poveikį tiesiogiai ar netiesiogiai pasiūlė ar pažadėjo kyšį. Kokia grakšti inversija - anksčiau būta kyšio (baigtinio jau įvykusio nusikaltimo) už suteiktas ar pažadėtas paslaugas, dabar pakanka ir kyšio pažado- ir dar netiesioginio. Todėl ir verta valdiškuose namuose prikąsti liežuvį, nes jai iš mandagumo leptelsi: „ Lieku skolingas“ ,- prokurorai ir STT agentai gali suprasti, kad netiesiogiai pažadėjai kyšį.

Beje, šiam teisiniam rezgalui prieštaravo Aukščiausiasis Teismas, kaip ir dėl paties nevykusio, sunkiai suprantamo straipsnio pavadinimo( o gal juo buvo gudriai pridengtas skandalingas turinys). Bet net tokia autoritetinga nuomonė nesustabdė šio George Orwello dvasios BK straipsnio, leidžiančio pradėti baudžiamąjį persekiojimą už mintis, norus, svajones, pažadus, paprasčiausius plepalus. Ir labdaros koncertus, jeigu juos globos politikai, su kuriais nutarta susidoroti. Ar atsitiktinumas, kad rinkimų išvakarėse BK straipsnis panaudotas prieš jo autorių konkurentus.. Tai tikra bomba, padėta po politinės sistemos ir visos valstybės pamatais.

Kokie kovotojų su korupcija trofėjai? Mero senas šautuvas, merės kelios šuns būdos... Ir nė vieno sugrąžinto valstybės ar savivaldybių biudžeto, Europos Sąjungos paramos pavogto milijono. Įdomu, kiek STT kainavo tokio ilgai ruošto ir didelio rengino „Pirk dramblį“ šnipinėjimas ir tyrimas. Ir kokia iš to nauda? Turbūt jokios - nei Kauno zoologijos sodo žvėrims, nei Lietuvos žmonėms, kuriems STT išlaikymas .2014 m atseis net 23 mln. 519 tūks. litų.

Kova su korupcija Lietuvoje virsta pramoga, nes prokurorai ir STT agentai jos ieško koncerte „Pirk dramblį“, lietuviškuose serialuose. Arba muilo opera, kurią galėtų finansuoti ne valstybė, o patys korupcijos generolai. Vien už tai, kad kovotojai su korupcija į juos ir toliau pyškintų šaudmenų pakaitalais, išbandytais lietuviškuose serialuose.