Net versle naujoji rinkodara eina panašiu keliu – vartotojui nebe brukamas produktas ar paslauga, tačiau pasakojama istorija. Ir laukiama. Gal užkibs. Nusipirks.
Papasakosiu ir aš istoriją, tikrą, nesumeluotą. Papasakosiu istoriją apie Artūrą Zuoką, nes kartu tai yra ir mano šeimos istorija.
Mano herojės herojai
Kiekvieną kartą formuoja tam tikri dalykai. Kaip kartą, taip ir kiekvieną žmogų atskirai formuoja istorijos lūžiai, kiti žmonės, kurių mokymas, pavyzdys įkvepia, net populiariosios kultūros kūriniai, uždedantys savotišką spaudą tam, kas esame. Štai mano kartai turbūt didesnę įtaką padarė nostalgiją šiandien keliantys „Draugai“, nei tie apgailėtini „Na palauk“ ar apspangusio Šūriko nuotykiai. Aš net rusiškai kalbu „čiut čiut“.
Vis dėlto didžiausią įtaką tam, kas aš esu šiandien man padarė mano mama. Ir net išgyvenę labai sunkius laikus, kokių neturėtų išgyventi jokia šeima ir tikrų tikriausiai – joks vaikas, aš esu laimingas, gal net savotiškai privilegijuotas, kad turiu tokią mamą. Ir jokia jėga jos iš manęs neatims. Net mirtis, kuri yra bejėgė prieš mūsų meilę.
Mano mama buvo mokytoja. Aš, žinoma, prastas teisėjas, bet mamos mokiniai vienu balsu visuomet sako, kad ji buvo puiki mokytoja. Puiki ne tik dėl to, jog sunkią ir nuobodžią matematiką sugebėdavo išdėstyti suprantamai, bet ir dėl to, kad buvo geras bei padorus žmogus, o mokytojui tai privalomos savybės, kuriomis, deja, ne visi mokytojai pasižymi.
Bet kaip ir mokytojai, taip ir mokiniai sykiais būna nuostabūs. Vienas tokių nors niekada ir nebuvo mano mamos auklėtinis, kartais ateidavo ir pas mano mamą. Tas vaikas buvo ne taip toli nuo mūsų namų Jonavoje gyvenęs Artūras Zuokas.
Pamenu savo mamą pasakojant, kad Artūras ateidavo pas ją pasiteirauti, ar pamokas lanko ir namų darbus ruošia jo jaunėlis brolis, kuriam matematiką dėstė mano mama.
Artūro Zuoko šeimos istorija ir tai, kaip iš skurdo ir alkoholio spiralės išsivadavo būsimasis Vilniaus miesto meras ir multimilijonierius, plačiai žinoma, nors dėl to nė per nagą nemažiau įkvepianti. Ta istorija buvo žinoma ir mūsų namuose, tad tarsi natūralu, kad A. Zuokas buvo tikras susižavėjimo objektas bute, kurį vadinau savo namais. Tiek mano mamai, tiek man, tiek turbūt ir mano vyresnėlei sesei A. Zuokas buvo įkvepiantis pavyzdys, nesumeluota amerikietiška svajonė, kad tavo gyvenimas yra tavo paties rankose ir jei sunkiai, sąžiningai dirbsi, sieksi geriausio išsilavinimo – visas pasaulis bus tau po kojomis.
Turbūt nė nereikia minėti, kad vystantis A. Zuoko politinei karjerai, keitėsi ir jo vertinimas mūsų šeimoje – iš savotiško didvyrio jis virto tuo, kuo jį įmanoma laikyti bet kuriuose namuose, kuriuose tikima, kad vogti negarbinga, kad vogti negražu.
Pamokos, kurias išmokau aš
Vienas tų dalykų, kuris mano mamą darė tokia gera mokytoja buvo tas, jog ji nei savo auklėtinių namuose, nei keliose mokyklose, kuriose dirbo vienu metu tam, jog pamaitintų keturias burnas namuose, nemokė dalykų, kuriais pati nesivadovavo. Vienas tų dalykų yra sąžiningumas.
Kasdien, nuo mažumės buvome mokomi, kad neįmanoma sukurti asmeninės laimės kito žmogaus sąskaita, buvome mokomi, kad vogtas daiktas laimės neatneša. Mokomi, kad žmogaus gyvenimo metafora yra bumerangas, t.y. visa grįžta atgal – ir gera, ir pikta. Kitaip sakant, jei elgiesi su visais žmonėmis garbingai, sąžiningai ir teisingai, tau gyvenime būtinai seksis, o tavo miegą lydės ramybė, nes sąžinė bus švari. Ir atvirkščiai.
Tos pamokos ne visada buvo labai lengvos – savąją gavau turbūt pirmoje ar antroje klasėje, kai iš savo mamos pavogiau kelis šimtus litų, kas kukliai gyvenančiai šeimai buvo nemaža suma pinigų. Prisimenu šį įvykį, kaip didžiausią savo gyvenimo gėdą ir nors žinau, kad mama man atleido, nesu tikras, ar kada sugebėsiu sau atleisti pats. Galiu nebent siekti atleidimo viešai išpažindamas nuodėmę.
Ir nepaisant viso to, pamoką aš, manau, išmokau.
Pamokos, kurių Artūras neišmoko
Neseniai vieno privataus vakarėlio metu, po kelių stiklų tauriojo vieno artimo Artūrui Zuokui žmogaus paklausiau, kodėl jis yra A. Zuoko bendražygis. Mano pašnekovas, atrodo, protingas jaunas žmogus, iš esmės yra pardavęs sielą velniui – neskaidriam, su politine ir finansine korupcija nuolat siejamam Vilniaus merui, mat yra dešinioji pastarojo ranka.
Atsakymas nenustebino – „tariama“ A. Zuoko korupcija – neįrodyta. Į tokį argumentą, žinoma, atsakiau primindamas apie kadenciją baigiančio mero teistumą. Taip pat paminėjau keletą man žinomų atvejų apie akivaizdžius įtarimus keliančius mero veiksmus, apie kuriuos turiu daugiau informacijos nei eilinis pilietis, tačiau negaliu jų įrodyti. Koks mano pašnekovo atsakas? Ir vėl nuspėjamas – „suprask, naivuoli, gi visi vagia... O šitas juk dar ir dirba.“ Pamiršo tik paminėti – dar ir dalinasi.
Taigi privalu sutikti su politologu Andriumi Užkalniu, nes jis teisus sakydamas, kad A. Zuoko nepavyks nugalėti rinkimuose kalbant apie protu jau nebesuvokiamą Vilniaus skolą ar keikiant mero viešųjų ryšių triukus. Nepavyks nugalėti dėl to, kad daugumai Lietuvos piliečių tikėtina vagiantis meras nėra jokia problema. Daugumai mero interesai, asmeninės ir savivaldybės piniginių supainiojimas nėra ne tik nusikaltimas, bet nėra net ir moralinė dilema. Taip ir yra dėl to, kad mes patys esame nešvarūs, mes patys jei ir nevagiame, tai ne vietoje paliktą daiktą tikrai paimtume. Kaip ir kyšį. Tik kad niekas neduoda. Apie visa tai jau esu rašęs, tad kartotis nebetikslinga.
Galų gale, juk visuomet galime pateisinti A. Zuoką (ir save!) sakydami, kad mero korupcija neįrodyta, o nepagautas juk ne vagis. Bet juk talentingas vagis moka mėtyti pėdas ir paprasčiausiai neįkliūti.
Štai dėl ko pavargęs, susenęs, kažkoks išsikvėpęs ir baisiai įžeidus dėl anekdotų apie pavogtą piniginę (kažin kodėl toks jautrus taškas?) Artūras Zuokas ir toliau sieks likti Vilniaus meru. Ne, ne dėl to, kad norėtų Vilnių pagaliau sutvarkyti, net nemanau, kad norėtų „dar labiau prisivogti“ ar būtų apakintas to, kas apakina daugumą valdžiažmogių – begalinio, nesibaigiančio valdžios siekimo, nes jau nebemoka be šito narkotiko gyventi.
A. Zuokas sieks ir toliau vadovauti Vilniui, nes tikriausiai bijo to, ko bijo kiekvienas korumpuotas politikas – nuo B. Assado, V. Janukovičiaus iki V. Putino – baudžiamojo persekiojimo. Nes kai ateis nauja valdžia ir pakels visus popieriukus, kad ir kaip talentingai jie būtų surašyti, tai ne tik politiškai (!) nušaus tą vaikiną ant riedžio kaip seną šunį ir išmes į griovį supūti, bet dar turėtų ir pripratinti prie pigios valdiškos šiupininės metalinėje lėkštutėje.
Tokio likimo ir bijo tokie niekšai. Tokius košmarus ir sapnuoja korumpuotieji. Na, gal tik S. Šriūbėnas jau ramiau miega, nes padėjo jam teisėsauga. Įsiteisino jis įsisavintus mūsų pinigus. Lai dabar saugos bumerangų, nes jie sugrįžta.
Vilniui reikia svajonės? Va, duodu
Leonidas Donskis man kažkada yra sakęs, ir man labai patiko šie Leonido žodžiai, kad žmonės dažnai būna geresni nei jų valdžia. Tačiau jei žmonės balsuoja už A. Zuoką, V. Uspaskichą ar R. Paksą, tai jie nusipelno tokios valdžios, kuri juos mulkina, begėdiškai apvaginėja, o privačiuose vakarėliuose sukiodami pirštą aplink smilkinį pašaipiai juokiasi, gurkšnodami prabangų viskiuką ar brendžiuką, nupirktus už mūsų visų pinigus. Kokteiliui A. Zuokas pinigų niekada nepristinga, nes piniginė gili. Ir ačiū jums, apgailėtini mokesčių mokėtojai. Jūs nė velnio nenusipelnėte gyventi geriau, jūs nusipelnėte A. Zuoko ir tegul jis išlupa iš jūsų paskutinį centą, nes jūs ir to cento neverti.
Būrys viešosios erdvės komentatorių neseniai pamokslavo, kad būsimam Vilniaus merui, kad ir kas juo taptų, reikia ne porinti apie skolos suvaldymą ar skaidrią politiką, bet apie svajonę. Ir kaip rinkodaros konsultantas aš visiškai sutinku, svajonės reikia, nes žmogui patinka svajoti. Žmogui reikia vilties, tikslo, gerokai peržengiančio jo paties mastą, nes norisi tikėti kažkuo geresniu ir didesniu nei mes. Tačiau mane apima liūdesys pagalvojus, kad svajonė mano mylimam Vilniui yra ne metro, ne didingi muziejai ar efektyviausi pasaulyje paslaugų centrai, bet miesto meras – ne vagis.
Štai čia yra svajonė! Ne kad vogtų ir kitiems duotų, bet kad paprasčiausiai nevogtų. Nieko, nė cento. Dirbtų ir mylėtų Vilnių – vieną gražiausių miestų Europoje!