Pagrindinės Lietuvos politinės partijos gana akivaizdžiai išgyvena tam tikrus vidinius konfliktus ir krizes. Kaip parodė energetikos ir vidaus reikalų ministrų skyrimo procesas, „darbiečiai“ ir „tvarkiečiai“ praranda savo politinę įtaką didžiojoje politikoje.
Tai, kad prieš pusantrų metų konservatorių pirmininku vos vėl netapo Vytautas Landsbergis, o ką tik pasibaigusi jų kone kurioziška epopėja dėl kandidato į Vilniaus merus atspindi partijos pasidalijimą tiek vyresnėje, tiek jaunesnėje kartose. Socialdemokratai ir ypač jų lyderiai turėtų geriau artikuliuoti kairiąją ideologiją partijos nariams ir visai visuomenei.
Todėl 2016 metų rudenį galutiniai Seimo rinkimų partiniai sąrašai atskleis, kiek demokratinė konkurencija, o kiek klientizmas atskirų partijų viduje apsprendžia kandidatavimą rinkimuose. Mūsų politinės partijos turbūt puikiai supranta, kad ateinantys Seimo rinkimai gali turėti didelės reikšmės jų politinei ateičiai, ir greičiausiai nerizikuos, o, tikėkimės, bandys pakelti rinkiminę partijų tarpusavio konkurenciją į aukštesnį lygmenį tiek ideologiškai, tiek kandidatų pasirinkimu.
Netgi ne politikų amžius čia bus lemiamas veiksnys, o jų politinis elgesys ir viešai demonstruojamos pažiūros ir nuostatos. Kodėl viešai demonstruojamos? Dėl to, kad politikas gali deklaruoti vienas savo vertybes, netgi jas palaikyti savo sprendimais ir elgesiu, tačiau, kas iš tiesų dedasi atskiro politiko galvoje, čia jau kitas reikalas. Paprastai pasikeitus politikų elgesiui, prie tokio priprantama, ir dažnai pagal jį pasikeičia ir tikrosios politiko vertybės.
Politinis dvilypumas yra įprastas ne tik diktatūrose, bet ir demokratinėje politikoje, ypač jaunesnėse demokratijose, tokiose, kaip Lietuva ar kitos pokomunistinės valstybės. Jis dažniausiai atsiranda dėl racionalaus išskaičiavimo prisitaikyti prie vyraujančių aplinkybių, pvz., demokratinių politinio žaidimo taisyklių, stiprėjančių, bręstant demokratijai.
Tokį, regis, veidmainišką politinį elgesį aprašo ir klasikinės racionalaus pasirinkimo, ir demokratinio perėjimo bei konsolidacijos teorijos. Politikos mokslininkai, beje, sveikina šį pragmatizmą, nes būtent jis didžiąja dalimi lemia demokratėjimo sėkmę, o ne nacionalizmas ar emocijomis pagrįsta politika.
Taip galiausiai ir atsitiko, atkuriant Lietuvos nepriklausomybę, kai pavyko pasiekti politinį susitarimą dėl demokratinės Lietuvos valstybės santvarkos tarp nuo Maskvos atsiskyrusios tuometinės Lietuvos komunistų partijos, kuri pragmatiškai apsisprendė pasisakyti už Lietuvos nepriklausomybę, ir Sąjūdžio nuosaikaus sparno.
Kompromisinis Konstitucijos variantas, pagal kurį Lietuva tapo parlamentine respublika su pusiau prezidentinės valstybės bruožais ir kuriam 1992 metais referendume pritarė piliečiai, tapo vienu iš kertinių Lietuvos demokratijos ramsčių. V. Landsbergio šalininkų siūlytas autoritarinis Konstitucijos variantas, jei būtų priimtas, būtų nubloškęs Lietuvą ne tik į autoritarizmą, bet ir į Rusijos glėbį.
Šiandien Lietuvos politikams tampa vis svarbiau pademonstruoti savo nuostatas žmogaus teisių kur kas platesne prasme (nei daugelis jų įpratę) atžvilgiu. Turiu galvoje lyčių lygybę ir lygias galimybes, taip pat - bent jau elementarią toleranciją ir pagarbą homoseksualams bei apskritai „kitokiems“ nei daugelis. Apie tai Seime kalba vos keletas politikų. Daugelis čia nemato jokių problemų, kaip ir nepastebi kasdienio seksizmo, seksualinio priekabiavimo ir patyčių darbe, nes tai, deja, tapę norma.
Šiuo metu mūsų politikams, regis, labiausiai rūpi, kaip Rusija pažeidinėja žmogaus teises (teisę balsuoti ir dalyvauti rinkimuose, teisę į laisvę ir į teisingą teismą, į žodžio laisvę) Rytų Ukrainoje. Tačiau reikia gerai išsikuopti savo namus, ir pats laikas suprasti, kad Lietuva už Ukrainą yra žymiai toliau pažengusi demokratine ir žmogaus teisių prasme. Todėl iš Lietuvos tarptautinė bendruomenė ir vis daugiau Lietuvos piliečių reikalauja ir tikisi kur kas daugiau nei iš Ukrainos ar juo labiau Rusijos.
Vis dėlto, 2016 metais ypač aktualus taps ir į Seimą kandidatuojančių politikų amžius. Jei bendras 141 Seimo narių ir atskirų Seimo frakcijų amžiaus vidurkis pastebimai nukris, be abejonės, tai bus tikrai geras ženklas visai Lietuvai ir pliusas jos tarptautiniam įvaizdžiui. Lietuva neturi tapti kaip ilgą laiką Italija, kuri iki šių metų vasario, kai jos premjeru tapo 39 metų Matteo Renzi, buvo vadinama gerontokratija, kur politikoje dominavo 70-mečiai.
Idealų pasitraukimo iš didžiosios politikos momentą pajuto buvęs Seimo Pirmininkas Česlovas Juršėnas, kuris nusprendė nekandidatuoti 2012 m. Seimo rinkimuose. 1998 metais Algirdas M. Brazauskas buvo pasitraukęs, pasirodo, per anksti.
Politiko amžius pats savaime nėra nei dorybė, nei yda - svarbiau yra kompetencija ir asmenybė. Todėl trauktis reikėtų ir tie, kuriems išlieka nepriimtinos europinės demokratinės vertybės.
Kaip ten sakoma, viskam yra metas, ir kiekvienam reikalui tinkamas laikas po dangumi. Laikas sodinti ir laikas rauti, kas pasodinta, laikas griauti ir laikas statyti. Laikas ieškoti ir laikas pamesti, laikas laikyti ir laikas išmesti, laikas tylėti ir laikas kalbėti.
Tikėkimės, kad netrukus ir ateis laikas, kai daugelis mūsų politikų taps nuoširdžiais demokratais ir žmogaus teisių (ne tik teisės demokratiškai balsuoti Rytų Ukrainoje) gynėjais.