– Nebūtina atidžiai sekti naujienų ar stipriai domėtis pasaulio įvykiais, kad suprastum, jog gyvename neramiais laikais. Ukrainoje konfliktas vis dar neišspręstas, Europos sienas drebina Islamo valstybės proveržis, Škotijoje vyko referendumas, o apžvalgininkai vis dažniau kalba apie nacionalizmo bangą Europoje. Kokios nuotaikos Briuselyje?
– Nuotaikos įtemptos. Europa niekada neturėjo tiek daug krizių vienu metu, besivystančių beveik visoje jos kaimynystėje. Iš esmės dega ir Europos Rytai, ir Pietūs. Europos Sąjunga (ES), išėjusi iš vienos didžiausių ekonominių ir finansinių krizių savo istorijoje, tik dabar baigia institucijų pertvarkymą po Europos rinkimų. Europos Sąjungai, kaip projektui, grėsmę kelia ne tik Rusijos–Ukrainos konfliktas, kuris turbūt buvo ir yra pats didžiausias iššūkis. Problemos kyla ir dėl Islamo valstybės, Ebolos pandemijos, neramumų Sirijoje, Libijoje. Vakarų Balkanai taip pat nestabilūs. Šiandien keturiose iš penkių (Balkanų) valstybių, kurios yra potencialios ES kandidatės, vyksta politinės krizės, nefunkcionuoja parlamentai ar vyrauja destabilizacijos grėsmė.
– Kaip ši įtampa pakeitė darbotvarkę Briuselyje?
– ES šių krizių akivaizdoje privertė save daug greičiau ir lanksčiau į viską reaguoti. Nors iš šono sankcijų skyrimas Rusijai atrodė gana lėtas ir uždelstas, žinant Europos Sąjungos vidų ir kaip ilgai užtrunka visų sprendimų derinimas, viskas šį kartą vyko gana greitai. Nors, žinoma, norėjosi dar greičiau ir dar stipriau.
Įdomu tai, kad antieuropinės jėgos pastaruoju metu labai dažnai kiekviename sprendime ir balsavime sutampa su prorusiškomis jėgomis. Matome antieuropinės, proputiniškos koalicijos gimimą Europos Parlamente, kur paradoksaliai išvien veikia ekstremalioji dešinė ir ekstremalioji kairė. Nepaisant jų ideologinių skirtumų, jos kartu bandė blokuoti, tarkime, ES–Ukrainos asociacijos sutarties ratifikaciją (ko joms visgi nepavyko padaryti), pasisakyti prieš ES–JAV prekybos sutartį ar prieš tolesnę ES integraciją. Tad šiandien galime dėti lygybės ženklą tarp kovos prieš Europą ir kovos už Vladimiro Putino pasaulio idėją.
– ES reakcija į Rusijos veiksmus Kryme buvo pavėluota. Galbūt kompromiso ir derinimo politika yra mūsų didžiausia silpnybė? Ši politika, rodos, pritaikoma tik ES viduje.
– Tai yra silpnybė ir stiprybė tuo pat metu. Europos bendro sambūvio modelis yra unikalus pasaulyje. Europos Sąjunga – pirmoji postmoderni politinė sąjunga, kuri stengiasi taikyti teisės viršenybės standartus ne tik viduje, bet ir jų laikytis išorės santykiuose. Visos didžiosios jėgos – Kinija, JAV, Rusija – užsienio politikos arenoje laikosi džiunglių įstatymų. Ten veikia realpolitik, pragmatiniai interesai ir jėgos argumentai. Tuo tarpu ES atrodo pažeidžiama, naivi ir lengvai apgaunama, nes yra per daug skaidri ir nuspėjama su savo sprendimais. Iš anksto pasakome, ką mes darome, ko norime ir kartais sukuriame erdvę priešiškoms jėgoms mūsų planus torpeduoti.
Kita vertus, tai yra ir mūsų stiprybė. ES remiasi ne jėgos struktūrų, jėgos projekcijos galia, bet visuomenės institucijų stiprybe. Mūsų valstybės yra stiprios švietimo, sveikatos apsaugos, bendrosios rinkos institutais, teisės sistema, individualių žmogaus teisių apsauga. Tai labai svarbūs kiekvienos europinės valstybės pamatai. Mes gyvename pasaulyje, kurio dar nėra kitur. ES brėžia visiškai naujo pasaulio kontūrus, kur viskas remiasi kontraktiniais santykiais, sutartimi. Kur vadovaujamasi principu „Trust, but verify“ – pasitikėk, bet tikrink.
– Vis dėlto, dažnai patys pasiduodame realpolitik politikos taisyklėms. Galbūt tai tėra fasadas, kurį sukūrė tik vidaus politikos įvaizdis? Panašu, kad tarptautinėje arenoje, ypač Ukrainos konflikto akivaizdoje, vis vien esame priversti žaisti pagal džiunglių įstatymus.
– Populiarumas, deja, mūsų neišgelbės, jei ES nusiaubs karas. Kokias turime garantijas, kad Ukrainos konfliktas neįsižiebs iš naujo arba kad kitą kartą ES atsakas nebus pavėluotas?
– Šiame pasaulyje niekas negali duoti jokių garantijų. Reikia būti pasiruošiusiems viskam. Turime reikalą su veikėju, kuris dažnai yra nenuspėjamas ir elgiasi neracionaliai. Rusijos didžioji strategija yra lengvai nuspėjama, tačiau jos taktiniai žingsniai dažnai nėra žinomi netgi pačiam Kremliui. Rusija nuolatos meluoja mums ir savo žmonėms, keičia savo taktiką ir pasilieka kelias veiksmo galimybes, todėl nėra jokių garantijų, nėra jokio nuoširdumo, o pasitikėjimo nėra likę nė kruopos.
Man rodos, kad labai svarbūs buvo ES ir NATO viršūnių susitikimų Briuselyje ir Velse rezultatai. ES ir NATO valstybėms buvo suteiktos stiprios garantijos dėl jų teritorinio integralumo ir saugumo. Gana įtikinamai buvo parodyta raudona kortelė Vladimirui Putinui, kad NATO teritorija yra zona, kurios jis negali paliesti. Taip, Rusija toliau provokuoja, gąsdina Baltijos šalis – kaip kad su Estijos saugumo pareigūno pagrobimu ar Lietuvos žvejybos laivo sulaikymu – tačiau ji žino, kad tiesioginė agresija šių šalių atžvilgiu yra raudonoji linija, kurios ji negali peržengti.
– Vadinasi, sankcijos pasiekė savo tikslą?
– Sankcijų paskirtis dvilypė. Pirma – bauda už blogą elgesį. Antra – prevencija, bandymas sulaikyti agresorių nuo tolesnių veiksmų. Pirmasis aspektas iš dalies įgyvendintas. Rusija jaučia didelę žalą dėl sankcijų, matome didžiulį oligarchų sujudimą ir frustraciją, kapitalo bėgimą iš Rusijos, dramatiškai sumažėjusį ekonomikos augimą, prie to prisidėjo ir krentančios naftos kainos. Visa tai lėmė, kad Rusija yra ant ekonominės krizės slenksčio.
Antras, atbaidymo ir sulaikymo aspektas, pasiteisino mažiau. Sunku atgrasyti veikėją, kuris gali paaukoti neracionaliai daug dėl savo tikslo, kuris neturi atskaitomybės visuomenėje, kuris gali sau leisti sutelkti didžiulius finansinius resursus, kuriam negresia rinkimai ir kuris dėl didžiulės ir agresyvios propagandos turi didžiulį visuomenės palaikymą.
Taip pat galima argumentuoti, kad trečiasis sankcijų paketas atbaidė Rusiją nuo tolesnių karinių nuotykių kitose šalyse, pavyzdžiui, Moldovoje. Galbūt tik laikinai, niekas nežino. Iki šiol tebėra grėsmė, kad Rusija planuoja sukurti sausumos koridorių tarp Donbaso ir Krymo, užtikrindama vandens ir energijos tiekimą, kuris anksčiau Krymą pasiekdavo iš žemyninės Ukrainos. Bet dabar matome tam tikrą strateginę pauzę iš Rusijos pusės. Mažiausiai tam, kad konsoliduotų laimėjimus ir užšaldytų konfliktą Rytuose, o galbūt ir tam, kad persigrupuotų, laimėtų laiko, nukreiptų Vakarų dėmesį, o vėliau vėl tęstų agresijos kampaniją. Akivaizdu, kad paliaubos ir Minsko susitarimai, kuriuos Kijevas buvo priverstas pasirašyti, yra nuolatos pažeidinėjami ir kol kas garantuoja tik labai trapią taiką, neišspręsdami iš pagrindų paties konflikto.
– Kodėl Rusija tiek daug dėmesio skyrė, rodos, nelabai reikšmingai sutarčiai tarp ES ir Ukrainos?
– Pastaruosius keletą metų artimai sekiau visą Ukrainos epopėją, su derybine Coxo-Kwasniewskio misija lankėmės Ukrainoje keliasdešimt kartų, derėjomės su buvusiu prezidentu Viktoru Janukovyčiumi dėl kliūčių Asociacijos sutarčiai panaikinimo ir politinių kalinių paleidimo ir iš arti matėme Rusijos veiksmus ir jų genezę. Didžiausia grėsmė Kremliaus režimui yra moderni, ekonomiškai klestinti, politiškai atvira Ukraina. Šios valstybės sugebėjimas gyventi pagal europietiškus standartus būtų dramatiškai pavojingas precedentas Vladimiro Putino režimo išlikimui. Būtent todėl ši paprasta Asociacijos sutartis tapo tokia pavojinga ir svarbia V. Putinui. Ši kova yra egzistencinė V. Putino Rusijos kova dėl pačios savęs, nukreipus visą pyktį ir priešiškumą prieš Vakarų civilizaciją, kuri yra piešiama kaip demoralizuota, supuvusi, silpna ir bejėgė. Bet iš tikrųjų tai yra desperatiški veiksmai apsaugoti jų pačių valdžią, jų pačių pinigus ir jų pačių giliai korumpuotą sistemą.
– Viename interviu minėjai, kad didžiausia ES problema yra politinė lyderystės, idėjų, vizijų stygius, iškilių politinių asmenybių trūkumas. Ar pastarųjų 12 mėnesių įvykiai kažką pakeitė?
– Turint tai omeny, kas mūsų laukia?
– Neramūs laikai. Ukrainos konfliktas turi didžiules geopolitines pasekmes visai pasaulio santvarkai. Buvo pažeistos giluminės tarptautinės teisės taisyklės, Europos saugumo architektūra ir pasaulinė branduolinių ginklų neplatinimo sistema. Taip pat tai gali būti labai ilgos ir varginančios ideologinės konfrontacijos pradžia. Ženklai rodo, kad Rusija buria koaliciją prieš liberalios demokratijos ir laisvos rinkos pasaulį, kad išsaugotų save ir savo režimą. Yra realu, kad po Ukrainos kitas destabilizacijos židinys, su Rusijos pagalba, gali kilti Balkanuose. Tam, kad paneigtų Europos gebėjimą susitvarkyti net jos pačios kieme. Taip pat vyksta strateginiai Maskvos pokalbiai su Kinija, Indija, Brazilija, Argentina, kitomis BRICS šalimis, bandant sukurti atsvarą JAV ir ES dominuojamam demokratijos pasauliui. Sunku pasakyti, ar Rusijai tai pavyks. Bet bandymo faktas yra akivaizdus. Ir mes esame šio bandymo epicentre ir privalome visomis išgalėmis apginti demokratijos, laisvės ir vieningos Europos idėjas, nes nuo jų priklauso ir mūsų pačių išlikimas.
