Karvelių pardavėjams jis pasakė: „Pasiimkite savo paukščius ir iš mano Tėvo namų nedarykite prekybos namų!“ Jo mokiniai prisiminė, kad yra parašyta: 'Uolumas dėl tavo namų sugrauš mane'.

Tuomet žydai kreipėsi į Jėzų, sakydami: „Kokį ženklą mums galėtum duoti, jog turi teisę taip daryti?“ Jėzus atsakė: „Sugriaukite šitą šventovę, o aš per tris dienas ją atstatysiu!“

Tada žydai sakė: „Keturiasdešimt šešerius metus šventovę statė, o tu atstatysi ją per tris dienas?!“ Bet jis kalbėjo apie savo kūno šventovę. Tik paskui, jam prisikėlus iš numirusių, mokiniai prisiminė jį apie tai kalbėjus. Jie įtikėjo Raštu ir Jėzaus pasakytais žodžiais. (Jn 2, 13–22)

Romos Katalikų Bažnyčia šiandien švenčia Laterano bazilikos pašventinimą. Imperatorius Konstantinas po Milano tolerancijos edikto (313 m.) padovanojo Romos krikščionių bendruomenei Laterano sritį, kur 324 m. buvo pastatyta bazilika. Bažnyčia išskiria Laterano baziliką kaip visų Romos miesto ir pasaulio bažnyčių motiną ir Romos vyskupo katedrą.

br. Ramūnas Mizgiris OFM
Su Dievu nesiverčiama prekyba. Nesusitvarko kreivi reikalai sukalbėjus kokią maldelę. Jie susitvarko, kai juos bandome ištiesinti. Negalime būti nuoširdūs su Dievu, kai apgaudinėjame į save panašius. Dievas nepastebi atsiklaupimo to, kuris pamina teisingumą.
Evangelijoje vaizduojamas šventyklos apvalymas išvarant prekiautojus. Įvairūs revoliuciniai judėjimai dažnai naudojasi šiuo pasakojimu, siekdami pateisinti jų taikomą prievartą. Tačiau, norėdami būti iki galo sąžiningi, jie privalo pripažinti, jog šventą pyktį turi pagrįsti panaši į Jėzaus nuostata.

Jėzaus vykdytas „smurtas“ buvo griežtai ribotas. Jis norėjo išgelbėti žmonių gyvenimus, o ne juos sugriauti. Mūsų mintyse ir širdyje turi viešpatauti ramybė prieš pradedant bet kurią veiklą. Krikščioniškoji revoliucija prasideda mūsų širdyse.

Šventyklos prižiūrėtojų reakcija palyginti nedrąsi. Galima įsivaizduoti, kad maldingiausius šventyklos lankytojus jau seniai piktino joje įsikūrusi prekyvietė. Kita vertus, galima suprasti ir vyresnybę. Šventyklos verslas garantavo pajamas, kurių reikėdavo pastatų remontui, kunigams, šventyklos sargams ir jų šeimoms išlaikyti.

Pagunda sieti religiją ir verslą sena kaip pasaulis. Šią pagundą išgyveno ir pirmieji krikščionys. Ne veltui vienas seniausių krikščionių tekstų Didachė įspėja: „Saugokitės žmonių, norinčių pasipelnyti iš Kristaus!“ Nelengva rasti teisingą sprendimą siekiant suderinti medžiaginius poreikius ir dvasinę tarnystę.

Šventyklos vyresnieji šį sudėtingą dviprasmiškumą suprato, todėl gynė ne pačią prekyvietę, bet abejojo Jėzaus kompetencija: „Kokį ženklą mums galėtum duoti, kad turi teisę taip daryti?“ (Jn 2, 18). Jėzus niekuomet nesileisdavo tiesiogiai provokuojamas daryti stebuklus. Jis visuomet, kaip ir šiuo atveju, nurodydavo tą patį ženklą – prisikėlimą: „Sugriaukite šitą šventyklą, o aš per tris dienas ją atstatysiu“ (Jn 2, 19).

Tada jo žodžiai liko nesuprasti. Tik, šiek tiek vėliau, evangelistas Jonas, Kristaus mirties ir prisikėlimo liudininkas, patikslins: „Jis kalbėjo apie savo kūno šventyklą“ (Jn 2, 21). Jėzus, miręs ir trečią dieną prisikėlęs, yra Dievo šventykla.

Evangelijoje pagal Joną, pirmojo skyriaus pabaigoje, kai Jėzus susitinka Natanaelį ir jam pasako, kad jis jį matė po figmedžiu, „Natanaelis sušuko: 'Rabi, tu Dievo Sūnus, tu Izraelio karalius!'. Jėzus atsakė: 'Tu tiki, kadangi pasakiau tave matęs po figmedžiu? Tu pamatysi didesnių dalykų'. Ir pridūrė: 'Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs matysite atsivėrusį dangų ir Dievo angelus, kylančius ir nusileidžiančius ant Žmogaus Sūnaus'“ (Jn 1, 49–51).

Senajame Testamente Jokūbo laiptai, kuriais laipioja Dievo angelai aukštyn ir žemyn (Pr 28, 12), buvo ženklas, kad ten buvo šventa vieta, Dievo namai, dangaus vartai. Bet dabar Dievo angelai kyla ir nusileidžia ant Žmogaus Sūnaus.

Pranašo Izaijo troškimas – „O, kad perplėštum dangų ir nužengtum!“ (Iz 63, 19) – išsipildė. Dangus atsivėrė: bendravimas tarp Dievo pasaulio ir žmonių pasaulio vyksta per Jėzų Kristų. Per jį Dievo žodis mus pasiekia. Per jį ir mūsų gyvenimas kyla Dievop.

Tik šiame santykyje reikalingas paprastumas ir nuoširdumas. Su Dievu nesiverčiama prekyba. Nesusitvarko kreivi reikalai sukalbėjus kokią maldelę. Jie susitvarko, kai juos bandome ištiesinti. Negalime būti nuoširdūs su Dievu, kai apgaudinėjame į save panašius. Dievas nepastebi atsiklaupimo to, kuris pamina teisingumą.

Žodžiu, galime nujausti, kad esmė yra ne maldų ir aukų kiekyje, bet troškime pakeisti gyvenimo elgseną. Jėzus yra atviras visiems netobuliems, kurie nori gyventi nuoširdume ir ištikimybėje, kurie ieško Dieve ne „bendrininko“, pasiruošusio užmerkti akis tam tikriems darbeliams, bet – To, kuris veda teisumo keliu.