Seimo nariai, pakeisdami Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymą ir suteikdami galimybę rinkėjams tiesiogiai balsuoti už jiems labiausiai patinkantį kandidatą į merus, padarė gerą darbą demokratijos labui. Tačiau tarp neabejotinų naujo rinkimų įstatymo privalumų yra pakankamai daug kauburių, už kurių užkliuvus, ir rinkėjų, ir naujai iškeptų merų gali laukti įvairūs netikėtumai, o Vyriausiosios rinkimų komisijos narių – ir netikėtas galvos skausmas.
Amerikiečiai turi posakį, kad kiekvienas jų gali tapti prezidentu. Tačiau nepaisant tokių atvirų galimybių, dėl šio posto paprastai varžosi tik du kandidatai, pirmiausiai nugalėję ne vienuose rinkimuose savo partijų viduje ir tik tada ateinantys į finišo tiesiąją. Pavienis asmuo, iššokęs tarsi Pilypas iš kanapių, neturi jokių galimybių varžytis su lyderiais. Bet dėl to niekas nepuola kaltinti Amerikos demokratijos stoka ar jos suvaržymu.
Lietuvoje padaryta taip, kad prie tiesioginių merų rinkimo starto gali stoti ir varžytis ne tik partijų ar komitetų siūlomi kandidatai, bet ir kiekvienas veiksnus šalies pilietis, sumokėjęs pakankamai nedidelį užstatą (apie 2400 litų) bei surinkęs taipogi pakankamai nedidelį tokį jo sprendimą remiantį piliečių parašų kiekį: vienur 100, kitur – 200, o didesniuose miestuose maždaug dvigubai daugiau.
Ar tiek metų įsikibę vieno kraštutinumo – nerinkti merų tiesiogiai, dabar nepuolėme į kitą: kai pavienių kandidatų gausa ir galima jų savivaldos reikalų išmanymo stoka sukompromituos šią gerą idėją?
Ar naujos savivaldybių tarybos nebus užprogramuotos amžinam konfliktui ir nesusikalbėjimui, kai jokio politinio užnugario neturintis, bet tiesiogiai gyventojų išrinktas miesto ar rajono vadovas tarybos narių bus paprasčiausiai ignoruojamas, o jo pasiūlymai ir idėjos atmetami?
Ką naujas meras turės daryti, kai jis siūlys miesto strategiją, orientuotą į verslo plėtrą, o naujoji tarybos dauguma po rinkimų bus įsitikinusi ar įtikinta, kad miestui reikia anaiptol ne to, bet operos teatro ir simfoninio orkestro?
O ką darys VRK, jeigu tas pavienis kandidatas iškart po rinkimų, matydamas, jog nepavyksta suformuoti jo rinkimų programą galinčios įgyvendinti daugumos, atsistatydins? Įstatymas numato, kad rinkimų komisija ne vėliau kaip per pusmetį surengia naujus rinkimus. Kaip per šį laiką vyks ir ar apskritai vyks savivaldybės tarybos bei administracijos darbas?
Tad iš tiesų tiesioginiai merų rinkimai gerokai aukščiau pakelia ir rinkėjų, ir pačių vietos politikų atsakomybės kartelę. Kuo aukštesnis paties rinkėjo atsakomybės laipsnis, tuo aukštesnius supratimo, žinojimo ir profesionalumo kriterijus jis kels būsimiems kandidatams, suvokdamas, kad nuo jo sprendimo priklausys vietos valdžios veikla, jos stabilumas.
Kadangi naujajame vietos savivaldos rinkimų įstatyme išliko nuostata, kad nepasitikėjimą meru gali išreikšti trečdalis tarybos narių, labai norint nebus sudėtinga tą nepasitikėjimo procedūrą suorganizuoti. Nesvarbu, jei po to teismas ir pripažins, kad nepasitikėjimas nepagrįstas, tačiau kol vyks teisminis nagrinėjimas, bus labai daug erdvės tuščiam politikavimui, nepagrįstiems kaltinimams ir purvo pylimui. Darbo taryboje, sprendžiant miesto ar rajono reikalus, tikrai nebus. Juolab, kad kaip rodo patirtis, teismai sprendimus priima ne per dieną ar savaitę – skundų nagrinėjimas užtrunka ir pusmetį, ir metus, ir dar daugiau.
Būtų logiškiau, jeigu nepasitikėjimui meru pareikšti reikėtų ne mažiau kaip trijų penktadalių tarybos narių pritarimo, o teismui tokį nepasitikėjimą pripažinus pagrįstu, savivaldybės vadovui atleisti užtektų ir vieno trečdalio balsų. Manau, kad artėjantys rinkimai anaiptol netrukdo būtent taip pakoreguoti teisės aktus – būtų ne tik logiška, bet ir atsirastų pakankamas saugiklis, kad nepasitikėjimas meru būtų reiškiamas tik dėl rimtų priežasčių, o ne dėl to, kad trečdaliui tarybos narių nepatinka mero veidas ar šis nepildo jų užgaidų.
Tokias galimas grėsmes vardiju, ne norėdamas būti blogu pranašu, bet manau, kad kartu su tiesioginiais merų rinkimais į Lietuvą ateina ir netikrų pranašų metas. Pranašų, kuriems atsakomybė yra antrarūšė sąvoka ir kurių pagrindinis koziris rinkimuose – beatodairiška kritika visko, kas iki šiol buvo daroma savivaldybėse. Pranašų, kuriems svarbu kalbėjimas dėl kalbėjimo, kritika dėl kritikos, neigimas dėl neigimo. Argumentai, galimybės ir veiklos rezultatai nustumiami į antrą planą ir visai nesigėdint, o gal ir nesuprantant, kad to reikėtų gėdytis, primityvus politikavimas pradedamas vadinti politika.
Tokia „politika“ savivaldybėms nežada nieko gero – jos atėjimas gali reikšti dar vieną griovimo etapą, kurį praeina kone visi politinės brandos stokojantys, bet valdžios vairą gaunantys ar bent prie jo priartėję veikėjai. O jų šiuose rinkimuose tikrai netrūks – pavienių ir susijungusių į rinkimų komitetus, kurių kol kas įregistruoti tik septyni ir išskirtiniausia jų detalė – vienodų pavardžių gausa. Kai į rinkimus einama ištisomis šeimomis ar net visa gimine, gero nelauk. Tokiu atveju tie komitetai labiau panašūs ne į aktyvių visuomenės piliečių sambūrį, bet į grupę asmenų, nusitaikiusių į vietos valdžią, kuri pergalės atveju būtų naudojama tik grupiniams interesams tenkinti.
Tad viena vertus, suteikiant daugiau galimybių pasirinkti iš labai plataus kandidatų rato, stiprinama demokratija. Bet demokratija pirmiausia yra atsakomybė ir renkant, ir norint būti išrinktam. Kaip sakė filosofas Francis Baconas, „Demokratija yra ne tada, kai viską sau leidi, bet tada, kuomet sąmoningai sau neleidi daugelio dalykų“.
Nuo to, ar šiuo teiginiu sugebės vadovautis ir politikai, ir visuomenė, priklausys abiejų šalių sutarimas bei savivaldybių ateitis.
