Didelį mūsų šalies ūkio augimo potencialą įrodo ir naujausi makroekonominiai rodikliai. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2014 m. trečiąjį ketvirtį Lietuvos bendrasis vidaus produktas (BVP) siekė 33 777 mln. litų (9 782,5 mln. EUR) ir augo 2,6 procento, palyginus su tuo pačiu 2013 m. ketvirčiu, o su praėjusiu šių metų ketvirčiu - 0,4 procento. Daugiausia įtakos BVP augimui turėjo atsigaunanti statyba, transportas ir saugojimas, taip pat apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų veikla.
Tai vieni iš geriausių rezultatų Europoje. Lietuvos ekonomikos augimo tvarumą patvirtina ir patikslinti ankstesnių ketvirčių duomenys: 2014 metų pirmąjį ketvirtį BVP galiojusiomis kainomis sudarė 28 051 mln. litų (8 124 mln. EUR), o antrąjį – 31 678 mln. litų (9 175 mln. EUR) ir, palyginus su 2013 m. ketvirčiu, atitinkamai padidėjo 3,4 ir 3,3 procento.
Žinoma, kaip visada, lazda turi du galus. Dėl savo jaunumo Lietuvos ūkis susiduria ir su didesniais iššūkiais bei rizika nei, tarkim, Vokietija ar Skandinavijos valstybės. Tą akivaizdžiai įrodė paskutinė pasaulinė ekonomikos ir finansų krizė, kai didžiausias Baltijos šalių ūkio krytis 2009 metais siekė net apie 15 proc. (Latvijos – 17,7 proc., Lietuvos – 14,8 proc., Estijos – 14,1 proc.), o, pvz., Vokietijos – 5,1 proc., Islandijos – 6,6 proc., ir visos ES vidurkis tebuvo –4,5 proc.
Dėl to ir dėl iš Rusijos kylančių ekonominių, kibernetinių ir net karinių grėsmių Lietuva turi išlikti ypatingai ekonomiškai budri ir toliau laikytis fiskalinės drausmės.
Tuo pačiu Lietuva privalo siekti atstatyti socialinę pusiausvyrą, sutrikusią dėl buvusios konservatorių-liberalų vyriausybės gana neskrupulingos antikrizinės politikos. Tuomet į pirmutines kovos su ekonomine krize gretas buvo išstatytos socialiai labiausiai pažeidžiamos visuomenės grupės: jaunos šeimos, auginančios vaikus, vienišos mamos, pensininkai, neįgalieji, bedarbiai ir pan.
Todėl socialinė nelygybė ir atskirtis Lietuvoje per ekonominę krizę žymiai pagilėjo. Vadinasi, dešiniųjų vedama Lietuva nesugebėjo susitvarkyti su ypatingai jaunesnėms ekonomikoms būdingu iššūkiu – socialinės nelygybės augimo tendencija. Net Latvijoje, kuri patyrė giliausią Europoje ekonominę krizę, ar Bulgarijoje ir Rumunijoje, kurios išlieka skurdžiausios ES valstybės narės, socialinė nelygybė arba nedidėjo, arba mažėjo.
Tą rodo Lietuvoje per krizę ne tik išaugęs skurdas ir pablogėję GINI ar kiti socialinės lygybės indeksai: Lietuvos GINI dar 2010 metais pakilo iki 37 proc., kai Latvijos tada jau buvo nukritęs iki 35,9 proc., o Estijos išsilaikė apie 31,3 proc.
Tai liudija ir faktas, kad socialdemokratų vadovaujamai vyriausybei, 2012 m. vėlyvą rudenį pakeitusiai socialiai nejautrią konservatorių-liberalų vyriausybę, priėmusią Konstitucijai prieštaraujančius ir socialiai neteisingus sprendimus, teko imtis įgyvendinti milžinišką valstybės tarnautojų ir teisėjų pareiginės algos koeficientų atstatymo ir pensijų kompensavimo programą.
Egzistuoja labai aiškus ryšys tarp visuomenėje vyraujančio socialinės lygybės ir atitinkamai materialinės gerovės lygio. Gyvenimu patikrinta nuostata yra labai paprasta: kuo visuomenė lygesnė, tuo gyventi joje yra geriau visiems – tiek materialiai, tiek psichologiškai. Ir ne veltui sakoma, kad apie tikrąją visuomenės veidą geriausiai pasako tos visuomenės požiūris į silpniausiuosius...
Taigi šiandien Lietuvos tikslas – toliau tvariai augti ir nuolatos siekti daugiau socialinės lygybės, kad užtikrinti visuomenės klestėjimą šiandien, rytoj ir ateity. Jei susidorosime su šiais dviem iššūkiais, lengviau bus tvarkytis ir su įvairiomis Rusijos grėsmėmis ir su tuo susijusia Lietuvos eksporto perorientavimo iš Rusijos į kitas rinkas būtinybe.
Galime iki begalybės postringauti, kad bendrame euro zonos ir jos svarbiausios narės – Vokietijos - ekonomikos stagnacijos kontekste Lietuvos ūkis išvengs laisvojo kritimo, o išgyvens tiks turbulenciją.
Vis dėlto, kadangi prieš daugelį euro zonos senbuvių tebeturime tą svarbų pranašumą – realų spartesnį Lietuvos ekonomikos augimą ir jo potencialą ateityje, turime išlaikyti atsakingą pasitikėjimą savimi, ypač turint galvoje, kad eurą savo rankose kasdien laikysime jau po poros mėnesių. Užsitęsęs ekonomikos sąstingis pagrindinėse euro zonos valstybėse neišvengiamai paveiktų Lietuvos ekonomiką, bet tas poveikis gali būti kur kas mažesnis nei dažnai esame linkę save gąsdinti.
Per 25 metus sukaupėme ne tik žmogiškosios ir verslo patirties, kaip tvarkytis ir krizės, ir klestėjimo laikais, bet ir išlaikėme vis dar sunkiai nuspėjamą savo ekonomikos dinamiką augti, plėstis, laviruoti, keistis ir stebinti kitas valstybes tuo savo veržlumu. Juo labiau, kad mūsų ekonomika ir privatus verslas šiais metais įrodė savo unikalų gebėjimą prisitaikyti ir būti lankstus sudėtingoje geopolitinėje situacijoje ir ekonominių iššūkių akivaizdoje.