Viena aišku, jos interesai ir veiksmai yra pagrindinis veiksnys formuojant Novarusijos darinį. Tačiau šiame konstravime veikia nemažai aplinkybių, o Novarusijos formavimą lemia Rusijos politika buvusių sovietinių respublikų (šioje situacijoje – Ukrainos) atžvilgiu, taip pat situacinis pasinaudojimas Ukrainos vidiniais skirtumais, ne visada nuoseklia Ukrainos politika po Maidano revoliucijos, įvairių vietinių interesų raiška, išgyvenamo karo akivaizdoje lipdomas visuomenės vietininkiškas tapatumas bei selektyvi „draugų“ Vakaruose parama ar Vakarų šalių neryžtingumas.

„Rusų pasaulio“ dalyvė

Posovietinės teritorijos laikytinos savotišku „skeveldriniu regionu“, t. y. teritorijos, ištrūkusios iš imperijos, atsidūrusios tarp dviejų integracinių erdvių (Rusijos ir ES / Vakarų), turinčios vidinių etninių prieštaravimų, nuolat patiriančios valdžios konsolidacijas, ribas peržengiančio elito kovų bei teritorinio integralumo iššūkius.

Novarusijos atvejis rodo itin skubų „vietinės tautos“ konstravimą, kuriame tapatumas mobilizuojamas ir per bendrumo dalijimąsi su kitomis rusų pasaulio dalyvėmis. Jos nebūtinai yra etniškai rusiškos, tačiau priima rusų kalbą kaip lingua franca, remiasi sovietiniu „tautų draugystės” diskursu, pažymi istorinį bendrumą su rusų tauta ir naudojasi dabartine Rusijos parama.
Vilius Ivanauskas

Išskyrus Baltijos valstybes, daugelis kitų buvusių sovietinių respublikų galima laikyti „nesėkmingomis“, kurias lengviau paveikti pastarąjį dešimtmetį itin stiprėjančiai Rusijai. Pasitaikius progai, nevengiama įskelti pleištą tarp įtampą patiriančių etninių ar konkuruojančių politinio ir ekonominio elito grupių. Rusija siekia išsaugoti ir plėtoti interesus posovietinėje erdvėje, pasiremdama vadinamąja tėvynainių interesų gynyba. Donecko ir Luhansko teritorijos tampa naujausiu šios politikos objektu, jame iškyla ir geopolitiniai interesai, ir atsiradusi galimybė skaidyti Ukrainos visuomenės tapatumą.

Neatsitiktinai po praėjusį kovo mėn. pasakytos Vladimiro Putino kalbos daugybė Rusijos akademinių įstaigų, istorikų (pvz. Rusijos Mokslų akademijos lygiu) pradėjo itin plačiai diskutuoti apie Novarusiją kaip istorinį regioną, ta tema buvo organizuojamos konferencijos ir seminarai.

Vietinės visuomenės tapatumas paprastai atsiranda per ilgametį bendrumą, istorinę patirtį, nacionaliniam savitumui įgyti reikia tautinio sąjūdžio, nuoseklaus vietinio elito ir savimonės formavimosi proceso. Novarusijos atvejis rodo itin skubų „vietinės tautos“ konstravimą, kuriame tapatumas mobilizuojamas ir per bendrumo dalijimąsi su kitomis rusų pasaulio dalyvėmis. Jos nebūtinai yra etniškai rusiškos, tačiau priima rusų kalbą kaip lingua franca, remiasi sovietiniu „tautų draugystės” diskursu, pažymi istorinį bendrumą su rusų tauta ir naudojasi dabartine Rusijos parama.

Jį lipdo ne tik aukščiausio lygio susitarimai tarp šių darinių politinės ar karinės valdžios, tačiau ir bendradarbiavimas žemesniu lygiu. Pavyzdžiui, spalio 30 m. vyko „tarptautinis“ jaunimo imtynių turnyras „Kaukis už tėvynę“. Pagrindinis organizatorius - Donecko Liaudies respublikos jaunimo ministerija, kviečiami dalyviai – sportininkai iš Rusijos Rostovo srities, Krymo, Čečėnijos, Pietų Osetijos, Abchazijos, Luhansko . T.y. bandoma tokį bendradarbiavimą įvesti į kasdienybę, o kartu visuose lygiuose pabrėžti horizontalius ryšius tarp „rusų pasaulio“ dalyvių, neretai neryškinant pačios Rusijos vaidmens. „Rusų pasaulio“ dalyvės tampa šios erdvės tarptautininkiškumo (internacionalizmo) iliustracija, nors iš tiesų dauguma jų yra “išalusių konfliktų” situacijoje ir tarptautiniu požiūriu nėra savarankiški subjektai.

„Sukilimo“ heroizavimas

Lapkričio 2 d. rinkimais siekiama pastūmėti ne tik sukilėlių kontroliuojamų teritorijų savarankiškumą, tačiau ir kurti tam tikrą „laisvos doneckiečių ir luhanskiečių“ visuomenės bendrumo įspūdį, esą jie patys sprendžia savo ateitį.
Vilius Ivanauskas

Rytinė Ukraina nuo pat Maidano revoliucijos laikotarpio buvo labiau veikiama Rusijos informacinės erdvės nei revoliucinio entuziazmo pakeisti padėtį. Buvo mobilizuojama rusakalbių gyventojų baimė dėl jų galimo jų teisių suvaržymo ar net susidorojimo. Išsiplėtus separatistinei (teroristinei) veiklai ir paskelbus Donecko (DLR) ir Luhansko liaudies (LLR) respublikas, pleištas tarp rytinių Ukrainos dalių ir likusios Ukrainos buvo dar labiau didinamas. Kaip ir Ukrainos dalyje, DLR ir LLR buvo akcentuojami savi didvyriai, pergalės, Ukraina ir juos remiančios Vakarų valstybės pateikiamos kaip intervencionistinės. Rusijos veiksmų neteisėtumas vietinės visuomenės akyse sumažinamas iki minimumo. Atvirkščiai, Rusija pateikiama kaip pagrindine gelbėtoja ir alternatyva.

Tas naujos patirties akcentavimas tampa esminiu atsiplėšiant nuo Ukrainos, ukrainietietiškumo tapatumo ir plėtojant „tėvynės Novarusijos“ diskursą, novarusišką tapatumą. Pastarojo plėtojimas nėra baigtinis ir jis priklausys nuo politinės situacijos. Jis „rusų sąjūdžio“ bangoje gali būti visiškai integruojamas į rusišką, kaip ir DLR ir LLR integruojama į Rusiją. Tačiau gali būti stiprinamas „vietinis tapatumas“, Ukrainos rytinę dalį (Novarusiją) paverčiant nauju įšaldytu konfliktu, kuris kaip naujasis satelitas suktųsi tik viena orbita.

Ukraina pateikiama kaip jau nebe ta „senoji“, o užgrobta fašistų benderovcų ir visiškai pažeidžianti rusakalbių interesus. Kartojama, jog po ukrainietišku patriotizmu slepiasi savanaudiški JAV interesai. Jeigu Ukrainoje yra plačiai paskleisti Maidano revoliucijos idealai ir kovos su Rusijos remiamų teroristų agresija naratyvas, Donecko ir Luhansko aplinkėse veikia dvigubas informacinis laukas. Skleidžiamas ir pačių „sukilėlių“ – įvairiais lygiais įtvirtinamas ir kartojamas kovos už Novarusiją tikslas. Taip pat itin stiprus pačios Rusijos informacinis laukas. Juolab šie laukai tarpusavyje persipynę ir veikia išvien.

Grįžtamas procesas?

lgus metus analitikų akcentuotas skirtumas tarp Rytų ir Vakarų Ukrainos šiandien kaip niekada yra pozicionuojamas, bandomas realizuoti praktiškai skaldant Ukrainą, nesilaikoma esminių Minsko susitarimų nuostatų, tačiau pamažu į šį projektą įtraukiamas ne tik vietinis elitas, tačiau ir platesnė vietinė visuomenė.
Vilius Ivanauskas

Aišku, per asmeninius ryšius su kitose Ukrainos teritorijose gyvenančiais asmenimis ar per ankstesnio buvimo kartu nostalgiją Rytų Ukrainos visuomenė dar yra veikiama bendros Ukrainos naratyvu, tačiau propagandos srautas ir fiziškai matoma Novarusijos simbolių, naratyvų ir kuriamų institucijų visuma jau gana stipriai įtvirtino visuomenėje jau kitokį, ne ukrainietiško gyvenimo vaizdinį. Nors procesas gal ir nėra negrįžtamas, tačiau per maždaug 9 mėnesius sukaupta kitokia patirtis vietiniams gyventojams, net ir Ukrainos karinės sėkmės atveju, beveik neįmanomu daro visišką susitapatinimą su Ukrainos brėžiamu kovos su Rusijos agresija diskursu. Atsirado labai skirtingos patirtys, sukilėlių gretose irgi žuvo nemažai vietinių gyventojų.

Lapkričio 2 d. rinkimais siekiama pastūmėti ne tik sukilėlių kontroliuojamų teritorijų savarankiškumą, tačiau ir kurti tam tikrą „laisvos doneckiečių ir luhanskiečių“ visuomenės bendrumo įspūdį, esą jie patys sprendžia savo ateitį.

Ne veltui Rusija pripažindama rinkimų teisėtumą akcentavo, jog taip siekiama rezultatyviau išpildyti Minsko susitarimų, įnešti dar daugiau stabilumo. Oficialioje retorikoje skelbiama, jog esą „doneckiečiai ir luhanskiečiai esą atiduoda balsus tam, kad būtų kuriama gimtoji Novorusija – šalis, laisva nuo fašizmo ir nacizmo, kurioje laisvai galima kalbėti gimtąją kalba“. Vis dar sėkmingai išnaudojami draugiškai į Rusiją žvelgiantys atskiri Vakarų politikai, veikėjai (tiesa, gana marginalūs), kurių dalis buvo atvykę stebėti vykusius rinkimus ir bandė įnešti legitimumą, nepaisant Vakarų šalių išreikštos kritikos.

Ilgus metus analitikų akcentuotas skirtumas tarp Rytų ir Vakarų Ukrainos šiandien kaip niekada yra pozicionuojamas, bandomas realizuoti praktiškai skaldant Ukrainą, nesilaikoma esminių Minsko susitarimų nuostatų, tačiau pamažu į šį projektą įtraukiamas ne tik vietinis elitas, tačiau ir platesnė vietinė visuomenė. O tai nelabai geras ženklas Ukrainai.