Indų kilmės anglų rašytojas Salmanas Rushdie kadaise teigė, kad tokio dalyko kaip tobulas saugumas nėra – vietoje to turime susitaikyti, kad gyvename pasaulyje, kurį siekiame paversti kiek įmanoma mažiau nesaugiu.
Nepaisant tokio pesimistinio žvilgsnio, Europos Sąjunga – Nobelio Taikos premijos laureatė – 2003 metų žemyno saugumo strategiją galėjo išdidžiai pradėti žodžiais: „Europa niekada nebuvo tokia klestinti, saugi ir laisva, kokia ji yra šiandien.“
Praėjus kiek daugiau nei dešimtmečiui akivaizdu, jog situacija pasikeitė iš esmės. Pasaulį sukrėtė didžiausia nuo Didžiosios depresijos ekonominė krizė, kurios padariniai jaučiami iki pat šių dienų – pavyzdžiui, tokiose šalyse kaip Graikija ir Ispanija darbo neturi kas ketvirtas darbingas asmuo, o valstybių skolos perkopė 100 procentų nuo Bendrojo vidaus produkto ribą.
Rusijos agresija Ukrainoje, finansinė krizė ir kiti veiksniai verčia persvarstyti ir ES vaidmenį bei poziciją. Kartu turi būti ieškoma atsakymo į klausimą, kiek Europa šiandien yra pasirengusi ir strategiškai apmąsčiusi esminius žemynui kylančius iššūkius. Nepaisant to, kad egzistuoja įvairūs specializuoti dokumentai, faktas, kad Europa iki šiol neatnaujino esminės visa apimančios strategijos, verčia klausti – kodėl?
Juo labiau, kad pažvelgus į 2003 metais parengtą ir po penkerių metų įvertintą tekstą galima rasti nemažai dėl objektyvių priežasčių taisytinų ar pildytinų aspektų.
Pavyzdžiui, prie strateginių tikslų minimas Saugios kaimynystės kūrimas. Pažymima, kad „integruojantis stojančioms valstybėms mūsų saugumas didėja, tačiau kartu ES artėja prie teritorijų, kuriose nėra ramu. Mūsų užduotis – skatinti sukurti žiedą, sudarytą iš gerai valdomų šalių ES rytuose ir prie Viduržemio jūros regiono<...>. Mes suinteresuoti, kad plėtra nesukurtų naujų skiriamųjų linijų. Turim sudaryti sąlygas mūsų kaimynams rytuose pasinaudoti ekonominio ir politinio bendradarbiavimo pranašumais, kartu spręsdami politines problemas tame regione.“
Šiandieninėje perspektyvoje ES visų pirma turi nepamiršti savo išsikelto tikslo – nekurti naujų skiriamųjų linijų, kurių ypač siekia Rusija. Vienas pagrindinių Kremliaus tikslų Ukrainoje yra jėga parodyti, jog posovietinės Rytų partnerystės šalys patenka į jos interesų zoną, todėl turi likti provakarietiškų integracijos erdvių nuošalyje. Kitaip tariant, bandoma ties Ukraina nubrėžti raudoną skiriamąją liniją, primenančią tai, ką pokariu Winstonas Churchilis vadino „geležine uždanga“: nepaisant laisvų Rytų partnerystės valstybių noro bei apsisprendimo suartėti su demokratiška Europa, joms bandoma užkirsti kelią statant dirbtines sienas. Netgi Vakaruose pasigirsta balsų, teigiančių, jog be Rusijos pritarimo ES ir NATO plėtra į Rytų Europą neturėtų būti vykdoma.
Europietiškų žaidimo taisyklių sklaida yra ir pačios Europos interesas, nes kuo demokratiškesnė ir laisvesnė bus jos kaimynystė, tuo saugesnė bus ir visa ES. Tai galioja ir vadinamiesiems įšaldytiems konfliktams – suvokiant Rusijos strategiją kurti vis naujus įšaldytus konfliktus ir taip paralyžiuoti kaimyninių valstybių raidą, turi būti numatomos priemonės to sulaikymui.
Pavyzdžiui, Europa neturėtų būti tarp tarpininkų, kuri siūlo prie derybų stalo įtraukti separatistus ar teroristus iš įvairių esą „apsisprendimo teise“ besinaudojančių regionų. Dar daugiau – ES turi nusiųsti aiškią žinutę Rusijai, jog jos bandymai per dirbtinai sukurtus įšaldytus konfliktus Padnestrėje, Abchazijoje, Pietų Osetijoje, o dabar ir dalyje Ukrainos Donbaso, kontroliuoti kaimyninių valstybių integraciją su ES yra akivaizdžiai matomi ir bus pasmerkti nesėkmei.
Tam, kad su grėsmėmis būtų bent iš dalies susidorota, ES turėtų dar sykį nedviprasmiškai pakartoti tikslą išspręsti „energetinių salų“ – nuo alternatyvių žaliavų tiekimo šaltinių bei jungčių su kitomis Bendrijos narėmis atribotų valstybių – klausimą. Viena iš krypčių turėtų būti apsibrėžimas, kad ambicingų idėjų, tokių kaip bendra energetikos rinka, įgyvendinimui pirmiausiai reikia praktinio atspirties taško – išvystytos infrastruktūros. Pirmenybę ES turėtų skirti regioniniams energetikos projektams – suskystintų dujų terminalams, dujotiekiams, elektros jungčių tiesimui – bei numatyti, kad jų įgyvendinimas bus susietas su gilesne energetikos integracija visos ES lygiu. Tokiu atveju ne tik būtų užtikrinamas „energetinių salų“ problemos sprendimas, bet ir garantuojama, kad ilgalaikėje perspektyvoje brangūs projektai atsipirks, nes bus susieti į kryptingą visos ES infrastruktūros visumą.
Kartu strategijoje turėtų būti išryškintos naujos bendradarbiavimo kryptys su strateginiais partneriais, tokiais kaip Jungtinės Amerikos Valstijos. Dėl skalūnų revoliucijos JAV per trumpą laiką tapo dujų eksportuotoja, todėl ES turėtų dėti visas įmanomas pastangas užtikrinti, kad priklausomybės nuo importo problema yra bent iš dalies sprendžiama gilinant bendradarbiavimą su sąjungininkais. Tai ypač aktualu vykstančių derybų dėl Transatlantinės prekybos ir investicijų partnerystės susitarimo kontekste.
Be to, atnaujintoje ES saugumo strategijoje turėtų būti skiriamas didesnis dėmesys informacinės erdvės apsaugai. Tai galioja ne tik kibernetinių iššūkių, kurie minimi ir esamame dokumente, kontekste, bet ir platesnėje sociokultūrinėje perspektyvoje. Krizė Ukrainoje bei aktyvi Rusijos propaganda parodė, kad iki šiol nėra sukurti instrumentai, galintys padėti spręsti piktavališkos propagandos stabdymo problemą. Tai sukūrė prielaidas reguliariems melagingų ir nesantaiką kurstančių informacinių bombų sprogimams, kurie ypač jaučiami ES periferijoje. ES strategijoje turėtų numatyti ne draudimus, o kuriančias priemones – europietiškų televizijos programų retransliavimo plėtros programas, paramą projektams, nukreiptiems į įvairiose šalyse gyvenančių tautinių mažumų integraciją naudojant įvairias žiniasklaidos priemones.
Kita vertus, ES turi rasti receptą kaip užkirsti kelią tokioms valstybėms, kaip Rusija naudotis liberalios demokratijos teikiamomis galimybėmis skleisti savo propagandą ir ją ginti prisidengiant žodžio ar spaudos laisve.
Paradoksalu, tačiau šiandien vis dar galiojančioje 2003 m. Europos saugumo strategijoje Rusija yra įvardijama kaip ES strateginė partnerė. Tad mažų mažiausiai, ką ES turėtų padaryti – tai išbraukti Rusiją iš šio sąrašo. Arba ryžtis įvardyti tikruosius tokių geopolitinių veikėjų vardus.
Paprastai tariant, ES turi pasinaudoti proga įrodyti, kad nėra „bedantė“ veikėja tarptautiniuose procesuose. Europos integracijos kuriama stabili, saugi ir demokratiška erdvė šiandien patiria vis daugiau iššūkių, kurie reikalauja naujų ir ryžtingų atsakymų.
