Tam dažniausiai skubama įvesti naujus mokesčius – tai juk paprasčiausias būdas gauti papildomų pinigų. O man toks būdas nepatinka. Ir ne tik todėl, kad žmonės baiminasi netrukus besikeisiančios nacionalinės valiutos ir būsimo kainų šuolio. Ir ne dėl to, kad jie apskritai yra pavargę nuo mokesčių naštos, kurią kol kas kantriai velka. Bet labiausiai dėl to, kad yra kitų būdų, kaip užkaišyti biudžeto skyles ir rasti pinigų vienai ar kitai labiausiai to reikalaujančiai sričiai.
Ne visada verta lygiuotis į Europą
Prieš kurį laiką pasigirdo svarstymai ir siūlymai įvesti visiems privalomą kelių mokestį. Juk esą kone visoje Europoje toks yra – štai Airijoje yra mokami kai kurie keliai, o mokesčio tarifai paprastai nurodomi keli kilometrai nuo mokesčio surinkimo posto, Austrijoje automagistralės ir greitkeliai yra mokami visoms transporto priemonėms, Belgijoje apmokestintas tik vienas tunelis, Danijoje – du tiltai, o Ispanijoje kone visi keliai yra mokami. O pas mus dažnai galvojama – jeigu yra Europoje, kodėl gi nėra Lietuvoje?
Nenoriu leistis į ilgus išvedžiojimus apie tai, kad Europoje esame viena iš mažiausią pragyvenimo lygį pasiekusių šalių. Arba kad, pavyzdžiui, britui sumokėti už tilto pervažiavimą 5,3 euro ar ispanui už magistralės atkarpą – 8,75 euro tikrai ne tas pats, kas panašią sumą atseikėti vidutines ar mažesnes nei vidutines pajamas gaunančiam lietuviui.
Be to, mokestį už kelius mes jau sumokame, pildami degalus bei mokėdami akcizą, kuris siekia maždaug 80 procentų Europos vidurkio. Juk Lietuvoje akcizinių prekių įperkamumas yra vienas iš mažiausių Europos Sąjungoje (mažesnis tik Bulgarijoje). Tad kaip galima galvoti apie dar vieno papildomo mokesčio įvedimą?
Nereikia pamiršti ir to, kad kiekvienas mokestis privalo būti tikslinis – tai yra skirtas tam tikrai su mokesčiu tiesiogiai susijusiai sričiai, nes kitaip juk galime nesunkiai sugalvoti apmokestinti ir žmonių turimus televizorius ar mobiliuosius telefonus. Taigi, kelių mokestis turėtų būti skirtas kelių priežiūrai ir plėtrai. Bet ar tikrai šiam reikalui dabar turimų finansų nepakanka?
Klaidų taisymo metas
Apmaudu, kai tenka taisyti kažkieno padarytas ir paliktas klaidas. Deja, tai kažkam padaryti teks. Ir tas kažkas yra dabartinė Vyriausybė, kuriai liko nemažai buvusios valdžios darbo broko „dovanėlių“.
Penkioliktoji (konservatorių) Lietuvos Respublikos Vyriausybė savo programoje, kaip vieną iš Krizės įveikimo plano priemonių, sumažino atsiskaitymus į Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo sąskaitą nuo akcizų pajamų, gautų už realizuotą benziną, dyzelinius degalus ir energetinius produktus, bei akcizo pajamų, gautų už realizuotas suskystintas dujas, skirtas automobiliams. Žinoma, krizės akivaizdoje reikėjo spręsti socialinius klausimus ir ieškoti, ką „apkarpyti“, bet nejaugi konservatoriai nežino, kad keliai yra nacionalinio saugumo svarbos objektas, kuriam skiriamų ir taip gana nedidelių pinigų atimti nederėjo.
Į šią Kelių priežiūros ir plėtros programą nuo 2005 m. sausio 1 d. buvo pervedama 40 procentų, nuo 2005 m. gegužės 1 d. – 50 procentų, nuo 2006 m. sausio – 60 proc. ir t. t. iki 80 procentų, tačiau nuo 2009 m. šiai programai vėl buvo skiriami tik 55 procentai akcizo pajamų. Norėčiau pabrėžti, kad net ir tie 55 procentai, kurie turėtų pakliūti į šią programą, dažnai yra „sumažinami“, nes dalis paimama kitoms bendroms biudžeto reikmėms patenkinti. Todėl 2013 m. Kelių priežiūros ir plėtros programa vietoje 55 procentų faktiškai gavo 45 procentus.
Šiandien, kai krizė įveikta, siūlau tiesiog imti ir vėl padidinti į Kelių priežiūros ir plėtros programą pervedamo akcizo dalį, o ne apkrauti naujais mokesčiais jau ir taip nelengvą naštą tempiančius Lietuvos žmones. Arba bent jau skirti nacionalinės svarbos objektams – keliams – įstatymiškai įtvirtintos sumas...
Taip pat norėčiau visiems valdžios žmonėms, sprendžiantiems ir kitų svarbių sričių finansavimo klausimus, pasiūlyti ieškoti ne lengviausio kelio ir didinti esamus ar kurti naujus mokesčius, o pagalvoti ir surasti pinigų kitur. O kaip žinome, kas ieško – tas randa.