Teatras nėra vieta, kur galimi eksperimentai, o aktoriai nėra amatininkai, kurių talentais galima žaisti. Valstybinių teatrų sistema užtikrina teatro kultūros apsaugą net tada, kai vis mažesnė dalis Lietuvos visuomenės apsilanko teatre. Mūsų kultūros politika, o teisingiau – visiškas jos nebuvimas, yra kryptingos kultūrinės degradacijos priežastis. Mes neieškome kelių su teatru supažindinti vaikus, iš kurių teatre tėra apsilankę vos keli procentai, nesiekiame valstybinių teatrų meninės kokybės gerinimo, o renkamės kelią, kuris veda į teatrinės kultūros krizę. Būtų gerai, kad kultūros biurokratai atsakytų į klausimą, ar gerai gyvena teatrai, kurie šiandien turi viešosios įstaigos statusą? Atsakymas – ne. Išskyrus gal Naisių vasaros teatrą, kurį aš pilnai išlaikau. Daug tokių pavyzdžių? Daugiau nei vieno...
Kitas klausimas: kuo valstybei skirsis teatrai, kurie šiuo metu yra viešosios įstaigos, nuo valstybinių teatrų, kurie po reformos valstybinio statuso neteks? Atsakyti galiu pats – niekuo. Gal čia ir glūdi viena priežasčių, kam reikalinga ši valstybinių teatrų reforma. Su pagarba visiems nevalstybiniams teatrams, galiu teigti, jog jie neprisiims funkcijos išsaugoti teatrinę kultūrą Lietuvoje. Nevalstybinis teatras šiandien susikuria, rytoj gali išnykti. Tai privati iniciatyva, investicija, rizika. Nesakau, jog valstybiniai teatrai kuria geresnį meninį produktą nei nevalstybiniai, tačiau valstybiniai teatrai valstybei būtini todėl, jog teatrinės kultūros egzistavimas negali likti komercinės sėkmės įkaitu. Mes neprivatizuojame valstybinės svarbos objektų, o ar valstybiniai teatrai nebėra valstybinės reikšmės? Gal ir jiems atėjo eilė siekti išgyvenimo laisvoje rinkoje, panašiai kaip universitetams, kur tik kepami diplomai ir varžomasi dėl studentų krepšelių, o ne kuriamas kokybiškas mokslas, panašiai kaip ligoninėms, kurios stengiasi atlikti kuo daugiau nereikalingų procedūrų, kad ligonių kasos ir pacientai padėtų joms išsilaikyti? Sąrašas tokių visuomenės gyvenimo sričių, kurios atiduodamos rinkai ir suvulgarinamos iki išskirtinai ekonominių kriterijų yra begalinis.
Suprantu aktorių nuogąstavimą dėl teatrų vadovų skyrimo ir jų veiklos pasekmių valstybiniams teatrams tapus viešosiomis įstaigomis. Privertus aktorius dirbti pagal kontraktus, teatrų vadovai galės pasijusti visagaliais, o patiems aktoriams, kaip vienai pilietiškiausiai visuomenės grupei, bus užčiaupiamos burnos. Bet kokie teiginiai, jog teatrų vadovai išrenkami iš pačių geriausių ir kitaip atsitikti negali, neatlaiko kritikos. Kažkas yra negerai kultūros vadyboje, nes kandidatuoti į valstybinių teatrų vadovus labai nesiveržiama. Priežastis paprasta – teatrų vadovais dažnai tampa tie, kurie parankūs kultūros biurokratams, o talentas, patirtis, nėra lemtingi kriterijai. Yra ir išimčių, bet jos daugiau susijusios su tais teatrais, kurių vadybos jau nesugeba vykdyti jokie parankieji. Jei kas nors iš kultūros biurokratų mes į mane akmenį ir sakys, jog aš neteisus, tada teks imti viešai šnekėti apie pavyzdžius tokių direktorių, kurie daugelį metų neišbrenda iš alkoholizmo ir tuo daro labai blogą poveikį viso teatro gyvenimui. Žinau, jog ir tarp aktorių yra nepajėgiančių susitvarkyti su priklausomybėmis, to nepateisinu ir manau, jog buvimas aktoriumi neleidžia savo silpnumo įkaitu padaryti patį teatrą. Mes turime sutelkti pastangas padėti tiems, kurie patys nesugeba įveikti priklausomybių, būti griežti tiems, kurie nenori gerbti savo kolegų, teatro.
Bet ar tam reikia keisti valstybinių teatrų statusą? Gal geriau stiprinti aktoriaus kaip asmenybės įtaką teatro meniškumo, profesionalumo politikai? Visiškai sutinku su gerbiamo aktoriaus Vytauto Anužio išsakyta mintimi, jog tokių scenos grandų, kaip Vytautas Paukštė, buvimas teatro trupėje, net nevaidinant scenoje, yra vertybė visiems jaunesniems teatro aktoriams. Gaila, jog kultūros biurokratai to nesupranta.
Valandomis aktoriaus darbas neskaičiuojamas. Ar galima išmatuoti tą dvasios šilumą, kurią talentingas aktorius padovanoja šimtams, tūkstančiams žmonių? Jokie politikai, biurokratai neturi teisės menininkų darbą vertinti buitiniais mato vienetais. Gaila, kol kas neturiu galimybės padaryti didesnę įtaką Kultūros ministerijos, Vyriausybės, Seimo sprendimams ir juos įtikinti, jog mintis keisti valstybinių teatrų statusą yra visiškai nepriimtina, bet žinau, jog visai greitai situacija pasikeis ir tada kultūros biurokratai ir politikai, šios reformos rėmėjai, turės atsakyti prieš Lietuvos visuomenę: už kenkimą jos interesams ir bandymą atimti galimybę džiaugtis Lietuviška teatro kultūra.