Gamtinės dujos, lyginant su praeitais metais, atpigo 17 proc.Vidutinė centralizuotos šilumos kaina Lietuvoje prognozuojama 7,1proc.mažesnė lyginant su praeitų metų šildymo sezonu.
Iš visų didžiųjų Lietuvos miestų mažiausiai šiluma atpigs Vilniuje - 5,1proc.ir liks absoliučiai didžiausia (25,1 ct/kwh.) tarp visų kitų didžiųjų miestų.
Didžiausią šilumos kainos mažėjimą pajus Šiaulių miesto gyventojai 27proc.( 18,4 ct/kwh.) ir Kauno miesto 17,3 proc.(22,94 ct/kwh).
Šiuose miestuose daugiausiai investuota lėšų į katilų pritaikymą deginti vietinį biokurą.Šiuo metu Kauno ir Šiaulių miestų katilinėse deginama daugiau negu 40 proc.biokuro,kai tuo tarpu Vilniuje (UAB“Vilniaus energija“) tik 11 proc. Per pastaruosius metus UAB “Vilniaus energija“ neinvestavo nė vieno lito į katilų konversiją deginti biokurą.
Vilnius visais laikais lyginant su kitais Lietuvos miestais turėjo mažiausią šilumos kainą dėl šių pagrindinių priežasčių.
Energetiniu požiūriu Vilnius unikalus miestas, turintis dvi didelio galingumo kogeneracines elektrines, kuriose gaminant bendrame cikle elektrą ir šilumą sunaudojama 20-25 proc.mažiau kuro, turi didžiausią skaičių vartotojų ir daugiausiai iš visų Lietuvos miestų parduoda šiluminės energijos.
Tačiau 2002 metais Vilniaus miesto savivaldybei (meras A. Zuokas) išnuomavus šilumos ūkį Prancūzų įmonei „Dalkia“, viskas apsivertė aukštyn kojomis. Privatūs verslininkai įmonės „Dalkia“ perdavė šilumos ūkio valdymą Rubicon (dabartiniu metu Icor) įmonės savininkams. Verslininkai
2003 metais sugebėjo prastumti šilumos ūkio įstatymo ir šilumos kainų nustatymo metodikos pakeitimus,sudarant sąlygas didinti išlaidas ir pelną,o tuo pačiu ir šilumos kainą.
Privatūs verslininkai nesuinteresuoti mažinti išlaidas, investuoti į biokurą siekiant mažinti šilumos kainą, jiems rūpi kuo didesnis pelnas dividendams išsimokėti.
Dėl to išnuomotose įmonėse šilumos kaina vidutiniškai yra 15-20 proc. didesnė negu savivaldybių valdomose šilumos ūkį įmonėse.
Be to, savivaldybėse valdžioje esantys politikai dažnai pataikauja, globoja privačius verslininkus, valdančius šilumos ūkį ir galimai ne už ačiū.
Vilniaus meras A. Zuokas per pastaruosius dvejus metus nė karto nepateikė miesto savivaldybės tarybai svarstyti šilumos kainos nustatymo UAB“Vilniaus energija“ klausimo.
Nuolat pažeidžiant šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 6,7ir8 dalyje nustatytus reikalavimus, kad miesto savivaldybės taryba privalo per 30 dienų nuo šilumos kainos projekto pateikimo savivaldybei, patvirtinti šilumos kainą arba nesutikus teikti Kainų komisijai pasiūlymus ir pastabas.
Vilniaus meras A. Zuokas, suprasdamas, kad savivaldybės taryboje yra kompetentingų tarybos narių, kurie patikrinę UAB“Vilniaus energija“ pateiktus šilumos kainos nustatymo skaičiavimus galėtų ją sumažinti,o tai būtų nenaudinga artimiems draugeliams.
Dėl to šilumos kainos nustatymo klausimo neįtraukia į savivaldybės tarybos posėdžių darbotvarkę, o praėjus 30 dienų terminui Kainų komisija įgyja teisę šilumos kainą nustatyti vienašališkai.
Merui A. Zuokui nušalinus miesto savivaldybės tarybą nuo jos pagal įstatymą kompetencijoje priklausančių klausimų susijusių su šilumos ir karšto vandens kainų nustatymu svarstymo, Kainų komisija sėkmingai paskutinius 4 metus nustatinėja vilniečiams šilumos ir karšto vandens kainas vienašališkai.
Įvertinus Kainų komisijos „kompetenciją“ir galiojančią ydingą šilumos kainų nustatymo metodiką, pateiktos UAB“Vilniaus energija“ šilumos ir karšto vandens kainos, Komisijos yra visada patvirtinamos be pastabų.
Dėl to Vilnius, turėdamas „gerą merą“, turi ir didžiausią iš visų didžiųjų Lietuvos miestų šilumos kainą.