Iš dalies dėl to, kad ir pats prieš kokius dešimt metų daug dalykų naiviai įsivaizdavau kitaip. Tačiau pastaruoju metu į viešumą buvo paleista tiek keistų ar net kvailų pasiūlymų Vilniui, kad būtų neteisinga tylėti ir leisti naivuoliams gyventi savo susikurtuose nekompetencijos ir iliuzijų spąstuose. 

Praėjusią savaitę Seime susirinkęs negausus liberalų ir jiems prijaučiančių ekonomistų būrelis sugalvojo, kad sostinėje reikėtų įvesti tiesioginį valdymą. Būna, kad smegenų šturmo diskusijose dar ne tokių nesąmonių pasakai, tačiau dažniausiai tokie dalykai vertinami kaip nevykusi mintis ir užgęsta diskusijos paraštėse. Šiuo atveju, diskusija persikėlė į socialinę erdvę ir toliau rimti žmonės rimtais veidais samprotavo, kaip Vilniaus valdymą galėtų perimti Vyriausybė. 

Žinot, yra toks daiktas – kalendorius. Ir jei jis nemeluoja, tai iki rinkimų liko apie keturis mėnesius. Jau vien šis faktas tiesioginio valdymo įvedimo svarstymus daro juokingus.

Na, bet įdomumo dėlei palikime kalendorių ramybėje. Ką sako teisės aktai? Ar tiesioginis valdymas yra įmanomas? Žinoma, jei: a) savivaldybė piktybiškai pažeidinėja įstatymus; b) savivaldybė norėtų atsiskirti nuo likusios Lietuvos; c) savivaldybė niekaip neišsirenka valdžios. Tai kuri iš šių nuostatų taikoma Vilniui?

Aš turiu daug priekaištų A.Zuoko politikai, veiksmams ir polinkiui į brangius, bet abejotinos prasmės projektus, tačiau „man nepatinka kaip Zuokas leidžia Vilniaus pinigus“ yra politinis, bet ne teisinis argumentas. Jei per sunku tai suvokti, sudėtingesni savivaldos klausimai bus dar sunkiau įkandami. 

Man įdomiausias praėjusios savaitės Vilniaus gelbėtojo nuo liberalų pasiūlymas – privatizuoti viešąjį miesto transportą. Troleibusais ir autobusais privati įmonė mus vežios pigiau, o štai miesto šilumos ūkį valdanti įmonė (irgi privati) mus šildo per brangiai.

Viešąjį transportą privatizuoti, o šildymo tiekimą nacionalizuoti?! Keistokai čia gaunasi, bet lai savo pasiūlymų logikos vingiuose patys liberalai ir gaudosi. Aš tik priminsiu mažiau žinantiems oponentams, kad didelė dalis Vilniaus autobusų ir troleibusų maršrutų yra nuostolingi. Jie nuostolingi ne dėl to, kad kažkas kažką daro neefektyviai, o todėl, kad šitų maršrutų reikia žmonėms, o ne pelnams krauti. Jei Vilniaus viešąjį transporto pradėsime vertinti tik per pinigus, Naujoji Vilnia, Grigiškės, Verkiai, Balsiai, Paneriai liks be viešojo transporto, nes vadovaujantis liberalų logika, ten važiuoti yra neefektyvu, neapsimoka. Galbūt dėl tokio nesusivokimo liberalai ir neturi nė vieno savo atstovo Vilniaus savivaldybės taryboje. 

Tiesą sakant, liberalai turi rimtus konkurentus. Po M.Adomėno nokdauno atsigaunantys konservatoriai irgi sugebėjo pateikti visą puokštę novatoriškų sostinės gelbėjimo planų. O galėjo palaukti. Po A.Zuoko politinių smūgių besisukančiose galvose gimsta kreivos mintys. 

Sostinės statusas sostinei. Skamba kaip rinkimų šūkis, tačiau už to slepiasi tik elementarus „daugiau pinigų“ prašymas. Gyventojų pajamų mokesčio apskaitos ir paskirstymo tvarka nereikalauja jokio specialaus sostinės statuso.

O štai Vyriausybė daugiau pinigų skirs tik tuomet, kai patikės, jog savivaldybė yra pajėgi sumažinti savo įsipareigojimus ir atsisakyti nereikalingų, bet labai viešiesiems ryšiams tinkamų, išlaidų.

Padarys Vilniaus politikai namų darbus, gaus didesnę gyventojų pajamų mokesčio dalį. Nepadarys, turės prisiimti atsakomybę. Aiškinti, kad dėl Vilniaus skolų yra kaltos Vyriausybės, o Vilniaus valdžia niekuo dėta, yra nelogiška. Manau, aš būčiau nesuprastas, jei grįžčiau namo pragėręs algą, o žmonai aiškinčiau, kad pinigų nėra, nes darbdavys per mažai moka.

Šilumos ūkį perduoti į valstybės rankas. Tai siūlo konservatoriai. Na, viena vertus, glosto mano, socialdemokrato, širdį tokie pasiūlymai, tačiau, kita vertus, ne viskas taip paprasta. Panašu, kad jaunieji konservatoriai miesto šilumos tinklus supranta kaip tuos kaminus, kyšančius Vilniaus pakraštyje. Juos perduoti aš sutinku. Valstybė padės savivaldybei ir investuos į šilumos gamybos objektus – atliekų deginimo gamykla, biokuro katilus ir trečio TEC‘o atnaujinimą.

Tačiau savivaldybė privalo išlaikyti šilumos perdavimo tinklų kontrolę mieste. Lai šilumos gamintojai konkuruoja ir tiekia šilumą pigiausia kaina. Savivaldybė pasirūpins, kad prie pigiausią šilumą tiekiančios katilinės bus privesti šilumotiekio vamzdžiai.

Beje, konservatoriams derėtų nustoti kalbėti apie tai, kad „savivaldybės taryba nustato centralizuotai tiekiamos šilumos energijos kainą, kuri užtikrina investicijų grąžą“. Tai nėra tiesa. Ir jau seniai. Savivaldybės nenustatinėja šilumos kainų, tai daro VKEKK‘as – Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija. 

Na, o desertui citata iš šviežio jaunųjų konservatorių atstovo straipsnio Vilniaus gelbėjimo tema DELFI: „Santariškių mikrorajone statomo 200 vietų darželio kaina – 14 milijonų litų – yra dirbtinai išpūsta. Apskaičiuota, kad už tą pačią sumą būtų galima įrengti net dešimt tokio paties dydžio darželių ir taip imti spręsti dabartinę vietų stokos problemą“. Dešimt darželių už keturiolika milijonų? Tikrai? Kur galėčiau rasti minimus „skaičiavimus“?