XX a. istoriją Rytų Europoje galima laikyti savotiška Vokietijos ir Rusijos (arba Sovietų Sąjungos) kova dėl dominavimo regione. Vokietijos susivienijimas 1990 m. padėjo kurti ilgalaikę Vokietijos ir Rusijos pasitikėjimo platformą, artikuliuojant bendrus interesus ar veikimą. Šiandien Vokietija aktyviai veikia per Europos Sąjungą (ES) (būdama įtakingiausia valstybe), ypač turint omenyje Rytų Europos valstybių klausimus. Vokietija prisidėjo formuojant ekonomines ir politines ES darbotvarkes, bendradarbiavimo su Rusija strategijas pastarąjį dešimtmetį. Kita vertus, Rusija ES (Vakarų) aktyvumą Rytų Europoje interpretavo ne tik kaip galimybę, bet kaip ir politinės įtakos praradimo grėsmę.
Judėjimas suartėjimo link
Konjunktūriškai pastarieji metai iki pat Kremliaus vykdomos politikos Ukrainoje buvo dėkingi šiam ES ir Rusijos suartėjimui. Dmitrijaus Medvedevo laikotarpis labiausiai liudijo šios perspektyvos galimybę. Pirma, Baracko Obamos paskelbta „perkrovimo“ politika rodė didėjantį Vakarų pasitikėjimą Rusija, buvo siekiama platesnio nusiginklavimo, taip pat išryškėjo JAV mažėjantis interesas veikti regione, nes labiau koncentruotasi Pietryčių Azijos kryptimi.
Šiame kontekste ES ir Rusijos didesnis suartėjimas atrodė neišvengiamas. Šios krypties pasitikėjimo ašimi galima laikyti dar prieš kurį laiką V. Putino su tuomečiu Vokietijos kancleriu Gerhardu Schröderiu užmegztą bendradarbiavimą bei įgyvendintą „Nord-Stream“ projektą. Visa tai kūrė didesnį pagrindą plėtoti ne tik glaudesnį Vokietijos ir Rusijos bendradarbiavimą (Rusijos ryšiai su naująja Vokietijos kanclere Angela Merkel taip pat rėmėsi dideliu tarpusavio pasitikėjimu), bet ir gilinti Rusijos bendradarbiavimą su ES, kuriame Rusija atliktų svarbų vaidmenį brėžiant šio bendradarbiavimo turinį. Žvelgiant struktūriškai, per pastaruosius 15 metų Rusija tapo itin glaudžiai susijusi su ES.
Tarpusavio prekybos ir investicijų dinamika, energijos aprūpinimas, ES siūlomos Rusijos modernizacijos programos siūlant bevizio režimo perspektyvą ar remiant Rusijos narystę įstoti į Pasaulio prekybos organizaciją. Pavyzdžiui, egzistavo nuomonė, kad bevizis režimas galėtų tapti tikrąja Rusijos modernizacijos platforma ir gerokai sustiprintų ES „minkštąją galią“ pačioje Rusijoje . 2011 m. patvirtinti „Bendrieji žingsniai“, apėmę įvairių sričių modernizavimą, standartų ir priemonių pritaikymą migracijos, teisėsaugos, institucijų bendradarbiavimo ir kitose srityse. Jų įgyvendinimas turėjo vesti į bevizio režimo suteikimą Rusijai.
Turint omenyje panašiu metu vykdomą bevizio režimo suteikimo perspektyvą Rytų partnerystės valstybėse, dėmesys Rusijai buvo sureikšmintas, aptariamas atskirai, neretai taikoma „Rusija pirma kitų“ samprata. Net tuo metu stiprėjantis Rusijos daugiavektoriškumas kuriant Muitų sąjungą (ar Eurazijos ekonominę sąjungą) neatrodė rimtu iššūkiu bendradarbiavimo perspektyvoje. Vyravo nuomonė, kad Rusija siekia įgyti daugiau svertų derėdamasi su Vakarais, taip pat kompensuoja atskirus praradimus ES, į Rytų partnerystės pusę įtraukdama atskiras valstybes.
Šie rezultatai žymėjo daugiau biurokratinę inerciją besikeičiančiame politiniame kontekste regione, kai dėl Rusijos agresyvios politikos Ukrainoje pasitikėjimas Rusija stipriai mažėjo, buvo įsivelta į sankcijų karus, o Rusija vietoj atviro dialogo galimybės akivaizdžiai rinkosi uždarumo ir kontrolės didinimo priemones.
Užprogramuota įtampa ir kozirių paieška
Nepaisant anksčiau deklaruotos strateginės partnerystės tarp Rusijos ir ES, tam tikra įtampa buvo užprogramuota. Pirma, Rusijos nusistovintis požiūris santykiuose su ES valstybėmis energetinį tiekimą naudoti kaip politinį svertą ir savotišką šantažą siekiant politinių tikslų. Antra, įtakos posovietinėse šalyse darymas. Rytų partnerystės politika ir atskiroms šalims siūlomos ES asociacijos sutartys suvokiamos kaip šios įtakos didinimas, kuris kiekvienu atveju atrodė nepriimtinas Rusijai.
Trečias veiksnys būtų ES ir Rusijos techninių standartų lėtas derinimo (t. y. nepakankamas modernizacijos) tempas, ką rodė ir pažangos stoka anksčiau vykusiame bevizio režimo suteikime.
Ketvirta, demokratijos ir žmogaus teisių klausimai (pvz., jau kelerius metus eskaluojamas „Pussy Riots“ atvejis, stačiatikių bažnyčios veikla ir pan.), kurie periodiškai kėlė nepasitikėjimą Rusijos žmogaus teisių apsauga, pilietinės visuomenės vaidmeniu ir nepakankamu demokratijos plėtojimu. Penkta, dar iki krizės Ukrainoje pastebimas pačios Rusijos didėjantis antivakarietiškumas, Eurazijos sąjungos kūrimas, strateginių sąsajų ieškojimas su Kinija, BRICS šalimis, t. y. Europos vektorius nebuvo išgrynintas kaip vienintelis pagrindinis.
Eurazijos sąjungos kūrimas ir įtakos posovietinėse valstybėse išsaugojimas gali būti vertinamas ir kaip didesnis kozirių paketas derantis dėl bendradarbiavimo su ES scenarijų ir įtakos šiame procese didinimas, ir kaip pilna alternatyva toliau plėtoti Rusijos vaidmenį.
Didesnę įtaką turinti pusė gali tartis dėl jai palankesnių sąlygų. Rusijos atveju – reikalauti kuo didesnio JAV įtakos mažinimo, kas ES valstybių atžvilgiu neatrodė toks natūralus klausimas. NATO ir kitos struktūrinės sąsajos liudijo strateginio bendrumo su JAV tęstinumą, tačiau B. Obama JAV akivaizdžiai rodė mažesnį įsitraukimą, nei valdant Georgeʼui Bushui.
Žvelgiant istoriškai, Rusija, gilindama bendradarbiavimą su ES, galėjo spręsti savo ilgalaikio stabilumo bei tęstinumo klausimą, kuris kitu atveju patiria itin didelius iššūkius ir verčia apsistoti ties „duginiška“ imperine logika, kaip tam tikra valstybės vidinės įtampos mažinimo kryptimi. Kitaip tariant, Rusijos veikimas Armėnijos, Moldovos, Gruzijos, Baltarusijos ar Ukrainos kryptimis turi dvejopą tikslą, tačiau nežinant, kuris scenarijus gali klostytis.
Viena vertus, Rusija turi galimybę Europai siūlyti savo erdvę su jai ištikimomis valstybėmis, kita vertus (nesiklostant santykiams su ES), ji gali imtis rizikuoti ir burti antivakarietiškąją koaliciją, kartu nusibrėždama aiškesnes ribas tarp savo ir ES įtakos vietų. Armėnijos pritraukimas į Eurazijos sąjungą, Rusijos politika Rytų Ukrainoje ir visų regione „įšaldytų konfliktų“ atžvilgiu liudija, kad Rusija turi nemažai instrumentų stabdyti įtakos praradimą, kurti ir plėtoti buferines zonas tarp ES ir Rusijos.
Pirmuoju atveju vienijimą palaikantis Kremlius savotiškai ES deklaravo „laimėk–laimėk“ situaciją – esą vietoj konkurencijos palaipsniui galima artėti struktūriškai pagrįsto ilgalaikio ir gilaus bendradarbiavimo link. Bevizio režimo klausimas būtų buvęs vienas veiksnių, labiausiai stiprinančių šį pasitikėjimą. Akivaizdu, kad jau kurį laiką abejonių kelia vertybinis susikirtimas – Rusija pastaraisiais metais skatino „rusiškąjį konservatizmo“ variantą, nukreiptą prieš individo teises ir liberalizmą ar net vakarietiškąjį konservatizmą, kas fundamentaliai prieštarauja suartėti Rusijos ir ES visuomenes.
Turint galvoje šį scenarijų, kalbėti apie galimą integraciją neverta, nes pirmenybė atiduodama brėžti kuo tolimesnes sienas ir statyti aukštesnes tvoras. Galima stebėti gana atsargų „senosios Europos“ valstybių elgesį santykyje su Ukrainos krize. Rusijai siekiama parodyti jos neteisingą elgesį, tačiau viliamasi, kad tai laikina problema, esą Rusija atsisakys imperiniu mąstymu grįstų veiksmų. Taigi neskubama griauti ilgalaikės perspektyvos ir deginti tiltų. Pati Rusija šiuo atveju kaltę bando perkelti pačiai ES, o ypač JAV, kuri esą nenori ES ir Rusijos suartėjimo.
Gana simboliškas yra Europos Komisijos vadovo Jose Manuelio Barroso 2014 m. spalio 1 d. laiškas V. Putinui. Jame J. M. Barroso išreiškia susirūpinimą dėl Rusijos planuojamų taikyti barjerų Ukrainos verslui (nors Ukrainos asociacijos su ES sutarties įsigaliojimas yra kuriam laikui atidėtas), kartu pažymėdamas ir tai, kad ES sutartį su Ukraina laiko dvišaliu dalyku, tačiau pridurdamas, jog vertina bendras pastangas ieškoti taikos sprendimų Ukrainoje . Tai, kad Vakarų Europos lyderiai iki šiol priima V. Putino siūlomą „partnerių“ vaizdinį, lemia kelios priežastys. Tokiam nuolaidžiavimui įtakos turi ir ekonominės priežastys (pvz., dujų klausimai, abipusė sankcijų žala ir pan.), ir nenoras patekti į negrįžtamą situaciją, pasilikti vien euroatlantinėje alternatyvoje.
Galima manyti, kad Vakarų Europos valstybės iki šiol išlaiko balansavimo regimybę tarp JAV, kaip esamo ilgalaikio strateginio partnerio, ir Rusijos, kaip perspektyviai naudingo partnerio, kurio dėka ES padidintų savo įtaką pasaulyje.
Kalbant apie veikimą, šioje vietoje išsiskiria tokių valstybių kaip Baltijos valstybės ar Lenkija nuomonės. Tačiau jos vis dar yra marginalios. Iliuzijų dėl galimos Rusijos partnerystės vis dar išlieka. Sergejus Lavrovas Vakarams netgi siūlo naująjį 2.0 santykių perkrovimą. Akivaizdu, kad nesibaigiantis konfliktas šias iliuzijas vis labiau sklaido ir tarp ES valstybių, o tai artimiausiu metu gali lemti tolesnį „sienų“ tarp ES ir Rusijos iš abiejų pusių tvirtinimą.
Tėvynainių gynimą deklaruojanti „humanitarinė“ Rusijos politika kaimynių atžvilgiu, o kartu ir rusiškasis imperializmas, priklauso ir nuo šio gynimo greitų rezultatų, taip pat nuo Rusijos santykių su Vakarais dinamikos. Šiandien tiek Rusijos, tiek Vakarų neišgryninti prioritetai regione atneša dar daugiau sumaišties, o posovietinį regioną daro dar labiau pažeidžiamą.
