Aplinkosauginių argumentų, kodėl reikia riboti verslinės žūklės veiklą, daugiau nei pakanka. Aplinkos ministerija, vykdydama jai priskirtas funkcijas, ir toliau laikosi pozicijos, kad ūkinė veikla turi būti reguliuojama taip, kad duotų didžiausią ekonominę, socialinę ir aplinkosauginę naudą.

Žalingas verslinės žvejybos poveikis šalies žuvų ištekliams yra akivaizdus: pavyzdžiui, žuvų ištekliai Kauno mariose nuo 1998 m. nuolat mažėjo. Vien 2008-2009 m. žuvų biomasė sumažėjo 149 t, todėl šiame vandens telkinyje nuo 2013 m. verslinė žvejyba buvo uždrausta.

2013 m. Lietuvos hidrobiologų draugijos atliktų mokslinių tyrimų duomenimis, Metelio ežere žuvų ištekliai yra pereikvoti. Karšių išteklių būklė laikoma kritine, prie to artėja ir ešerių išteklių būklė.

Apskaičiuota, kad vertingų verslinių žuvų produkcija Metelio ežere (0,2 kg/ha) yra 20 kartų mažesnė nei vidutinė kituose tirtuose tokio tipo ežeruose, kuriuose nevykdoma verslinė žvejyba. Atsižvelgiant į tai, šiemet verslinė žvejyba Metelio ežere buvo uždrausta.

Dėl pereikvotų žuvų išteklių 2012 m. verslinė žvejyba buvo uždrausta ir Obelijos ežere. Tai tik keli labai ryškūs, bet nevieninteliai pavyzdžiai.

Kas, kam ir kiek turi kompensuoti?

Nežinia, tyčia ar netyčia, tačiau kai kurie politikai negirdi faktų. Aplinkos ministro įsakymu nuo 2015 m. apribojama galimybė žvejams verslininkams statyti tinklus 9-iuose ežeruose. Taigi verslinė žūklė, priešingai nei kai kurie garsiai šaukiantys teigia, Lietuvoje neuždraudžiama.

Žvejai verslininkai ir toliau galės gaudyti ungurius 51-ame upelyje, neges 2-ose upėse, seliavas 40-tyje ežerų (beje, seliavų žvejyba – viena pelningiausių žūklių vidaus vandenyse), stinteles – 8 ežeruose bei visas kitas leidžiamas žuvis Kuršių mariose. Tarp leidžiamų žvejoti yra ir pavasariop neršti atplaukiančios stintos, kurios gali ir galės būti žvejojamos net 60-tyje kitų vietų. Taip pat verslinė žūklė neliečiama 16-oje Nemuno žemupio polderių.

Žvejai verslininkai už pasitraukimą iš žvejybos tuose devyniuose ežeruose reikalauja kompensacijų, tačiau Žuvininkystės įstatyme numatyta, kad žvejai turi teisę gauti nuostolių atlyginimą, jeigu galimybės žvejoti netenkama dėl ūkinės veiklos, išskyrus atvejus, kai galimybės žvejoti netenkama dėl nustatytų žvejybos reglamentavimo priemonių.

Viena iš žvejybos reglamentavimo priemonių ir yra visiškas žvejybos uždraudimas, todėl teisinio pagrindo kompensuoti žvejams verslininkams dėl nustatomų verslinės žvejybos draudimų ar ribojimų – nėra. Juk vis dar gyvename teisinėje valstybėje, tiesa? Nė viena Europos valstybė nemoka kompensacijų, jei žvejai netenka galimybių žvejoti nustačius žvejybos reglamentavimo priemones.

Žvejybos įmonei sumokėta kompensacija neduotų jokio teisinio pagrindo nebevykdyti verslinės žvejybos tame vandens telkinyje. Žvejybos kvotos niekada nebuvo žvejo nuosavybė, todėl sumokėdama kompensaciją valstybė neišperka iš jo (ar apskritai žvejų verslininkų) žvejybos teisių.

Sumokėjus kompensaciją nors vienai įmonei, tai būtų precedentas dėl kompensacijų kreiptis ir kitoms žvejybos įmonėms: žvejybos plotų naudotojams (jų yra apie 800) dėl verslinės žvejybos uždraudimo išnuomotuose vandens telkiniuose, Kauno mariose žvejojusioms įmonėms – dėl verslinės žvejybos uždraudimo Kauno mariose, Kuršių marių žvejybos įmonėms – dėl perpelių žvejybos uždraudimo nuo 2014 m. ir taip toliau.

Linas Jonauskas
Kompensacijų mokėjimas ne sumažintų žvejų verslininkų nepasitenkinimą, bet padidintų įtampą. Jau galima numanyti ir būsimus argumentus: kompensacija per maža – tai pasityčiojimas, kuo remiantis buvo pasirinkta tokia kompensacijos apskaičiavimo formulė, kodėl vienos įmonės gavo kompensaciją, o kitos ne?
Kompensacijų mokėjimas ne sumažintų žvejų verslininkų nepasitenkinimą, bet padidintų įtampą. Jau galima numanyti ir būsimus argumentus: kompensacija per maža – tai pasityčiojimas, kuo remiantis buvo pasirinkta tokia kompensacijos apskaičiavimo formulė, kodėl vienos įmonės gavo kompensaciją, o kitos ne?

Sumažinti verslinės žvejybos įmonių skaičių mokant kompensacijas už pasitraukimą iš žvejybos verslo vėlgi kažin, ar pavyktų. Įrašius sąlygą, kad gavusi išmoką įmonė neturi teisės užsiimti versline žvejyba, tas pats asmuo galėtų vykdyti žvejybą įsteigęs naują įmonę, kitos įmonės vardu ar panašiai. Be to, galimybė gauti kompensaciją skatintų naujų verslinės žvejybos įmonių steigimąsi. Juk esame girdėję ne vieną tokią istoriją šalyje ir nėra pagrindo manyti, kad šį kartą būtų kitaip.

Priešingai, pasigirsta tokių raginimų, kad už nualintus Lietuvos vandenis patys žvejai verslininkai turėtų kompensuoti padarytą žalą žuvų ištekliams. Kodėl nesvarstome šios alternatyvos, kai turime tokius akivaizdžius faktus?

Štai žvejas verslininkas Aukštaitijos žvejų verslininkų asociacijos pirmininkas D. Pumputis versliniais įrankiais 2012 m. Makio ežere sugavo 206 kg žuvų, 70 proc. (142 kg) laimikio sudarė plėšriosios žuvys - sterkai (68 kg), lydekos (28 kg) ir ešeriai (46 kg). Per metus sugauta tik 1 kg kuojų, 1 kg lynų (43 kg karšių ir 19 kg plakių).

2013 m. Lietuvos hidrobiologų draugija ežere atliko žuvų išteklių įvertinimą. Cituoju: „Remiantis išteklių būklės indeksu, Makio ežero žuvų išteklių būklė yra bloga. Ežere labai mažai plėšriųjų žuvų, neproporcingai didelis smulkių kuojų ir aukšlių gausumas (neverslinio dydžio kuojos ir paprastos aukšlės sudaro 90 proc. visų žuvų).

Viename iš Seimo aplinkos apsaugos komiteto posėdžių girdėjau kaltinimą mėgėjams, neva jie išgaudo visas žuvis. Atsakymas: per visus 2013 metus Makio ežere išduoti tik 43 leidimai (3 metiniai ir 40 - dviems dienoms). Ne vienas masinis aplinkos apsaugos pareigūnų reidas atskleidė, kad daugiau nei 90 proc. žvejų mėgėjų turi įsigiję žvejybos leidimus, tad sakyti, kad Makio ežere tūkstančiai mėgėjų žvejoja be leidimo – nėra pagrindo. Tad kas kam ir kiek turi kompensuoti už visiškai nustekentą ežerą?

Nesąmonių skyrelis

Kad lietuviai kūrybingi – žinome visi, bet kai kurie žvejų verslininkų ar politikų argumentai ginant verslinę žūklę tiesiog verčia iš koto.

Štai per vieną posėdį Seime Aukštaitijos žvejų verslininkų asociacijos pirmininkas D. Pumputis iškėlė stulbinantį atradimą, kad „traukiami tinklai duoda naudą. Akėja ežero dugno žemę – ją purena.“

Tai gal be reikalo uždraudėme laisvą prekybą tinklais, be reikalo sustiprinome aplinkosauginę kontrolę ir taip stipriai kovojama su brakonieriais? Viso labo jie tik nori išpurenti Lietuvos ežerų dugnus. Būtų juokinga, jeigu nebūtų graudu.

Linas Jonauskas
Kad lietuviai kūrybingi – žinome visi, bet kai kurie žvejų verslininkų ar politikų argumentai ginant verslinę žūklę tiesiog verčia iš koto. Štai per vieną posėdį Seime Aukštaitijos žvejų verslininkų asociacijos pirmininkas D. Pumputis iškėlė stulbinantį atradimą, kad „traukiami tinklai duoda naudą. Akėja ežero dugno žemę – ją purena.“
Kitas „smagus“ argumentas, kad „pasiekusios savo biologinio amžiaus ribas mirusios žuvys užteršia ežerą.“ Vadovaujantis šia geležine logika jau seniausiai turėjome skelbti ekologines katastrofas praktiškai visuose šalies rezervatuose. Žuvinte pirmiausia. Tikriausiai ir Sibiro upių labirintuose seniausiai gyvos žuvies neberastume.

Ir dar vienas minties lobis: „Negalima uždrausti (verslinės žūklės), nes mes turėsime neišžvejotų žuvų kapinyną. Dvejus-ketverius metus gyvena žuvys ir niekas jų nesužvejos.“

Galbūt ir negalima visko išmanyti, net ir būnant Seimo nariu, tačiau bendram išprusimui apie žuvų amžių: 2-4 metus gyvena tik dyglės ir kartuolės (šios žuvys nėra nei mėgėjų, nei žvejų verslininkų žvejybos objektas), kuoja gyvena nuo 12 iki 15 m., karšis apie 15 m., šamas pasiekia net 100 metų, o praėjusiais metais Švedijoje nugaišo europinis ungurys, išgyvenęs net 155 metus!

Verslininkai pripažįsta ekonominę mėgėjiškos žūklės naudą

Štai netgi Asociacijų sąjunga „Žuvininkų rūmai“, vienijanti versline žvejyba užsiimančių įmonių asociacijas, pripažįsta, kad mėgėjiška žvejyba duoda nepalyginamai didesnę ekonominę naudą nei verslinė.

Leidinyje „Mėgėjiška ir rekreacinė žvejyba Lietuvos pasienio su Rusija vandenyse“ rašoma, kad „visos verslinės vidaus vandenų metinės produkcijos vertė – tik apie 3,5 – 4 mln. Lt, tai yra vienas dirbantysis šioje srityje patiekia žuvų per metus mažiau kaip už 2 tūkst. Lt, todėl norėdamas pragyventi turi užsiimti kitu verslu arba turėti papildomą darbovietę.

Šie skaičiai akivaizdžiai rodo, jog dabartinis vidaus vandenų žuvininkystės orientavimas į smulkią verslinę žvejybą yra neperspektyvus ir gali pasmerkti žvejus nuolatiniam pajamų trūkumui.“

Toliau rašoma, kad „Kanados specialistai apskaičiavo, jog mėgėjiška ir rekreacinė žūklė maždaug 5 kartus ekonomiškai efektyvesnė negu verslinė žvejyba. Neveltui šioje šalyje visi vidaus vandenys skirti meškeriotojams. Analogiška padėtis ir JAV.“

Leidinyje išnagrinėta ir Europos patirtis: „Kai kurios Rytų Europos šalys jau perorientavo savo žuvų ūkį. Štai dar prieš dešimtmetį Slovėnija mėgėjiškos žuvininkystės atžvilgiu buvo tokioje pačioje būklėje, kaip dabar yra Lietuva. Tačiau pakeitus valstybinę politiką, ši šalis jau patenka į patraukliausių Vakarų meškeriotojams šalių sąrašą. Tuo pačiu iš dalies išspręstos žmonių nedarbo problemos, pagausėjo kaimo vietovių gyventojų pragyvenimo šaltinių, didėja valstybės pajamos".

Išvadose rašoma, kad „pageidautina, kad Lietuvos valdžios institucijos taip pat sektų užsienio šalių pavyzdžiu ir realiai keistų valstybės politiką šioje srityje. Beje, jau pavyko pasiekti kai kurių konkrečių sprendimų – priimtas Mėgėjiškos žūklės įstatymas. Tačiau tai tik pirmieji žingsniai, nekeičiantys politikos esmės. Realiai pirmenybė atiduodama verslinei ir tvenkininei žuvininkystei.“

V. Mazuronio klaida

Sprendimas apriboti verslinę žūklę Lietuvoje negimė per vieną dieną. Buvo daug diskutuojama, lyginami ekonominiai verslinės ir mėgėjiškos žūklės naudos rodikliai, nagrinėti socialiniai ir aplinkosauginiai aspektai, daug ginčytasi ir ieškota geriausio sprendimo mūsų gamtai ir ekonomikai, socialinei gerovei.

Tačiau, mano nuomone, tuomet buvo padaryta viena, bet esminė klaida: verslinės žūklės ribojimui buvo pasirinktas pusantrų metų terminas, kuris yra per ilgas.

Tuomet norėta šį sprendimą padaryti mažiau skausmingą, verslininkai turėjo laiko pasiruošti, persiorientuoti ar net visiškai pasitraukti iš šio verslo, ieškoti galimybių savo gabumus realizuoti kitur. Dabar aišku, kad norėjome, kaip geriau, išrėjo, kaip visada. Ribojimus reikėjo daryti nedelsiant ir per patį trumpiausią įmanomą terminą.

Sakoma, kad laiko atgal neatsuksi, tačiau panašu, kad vėl esame ten, kur ir buvome, tai yra diskusijų pradžioje. Vėl lyginame nepalyginamus rodiklius, vėl diskutuojame pasitelkdami naujus, iš palubės trauktus argumentus, vėl ieškome aplinkosaugos ten, kur jos apskritai nėra.