Jau Antanas Smetona prieškariu kalbėjo apie keitimosi, pažangos būtinybę, bet nebuvo išgirstas. Sovietmetis mus vėl gražino į tai, iš kur bandė vesti A. Smetona, kuriam buvo aišku, jog tautinių šokių neužtenka progresui pasiekti, sako filosofė, kultūros tyrinėtoja dr. Nerija Putinaitė, ką tik pasirodžiusios knygos „Trys lietuviškosios Europos“ autorė.

Kaip sako knygos paantraštė, tai yra studija apie tautą, Europą ir ES dabartinėje mūsų tapatybėje.


- 2004 m. jūs išleidote knygą „Šiaurės Atėnų tremtiniai“, kuri pasakojo apie lietuviškos tapatybės paieškas ir Europos viziją XX a. Sulaukėte nemažai neigiamų vertinimų už tai, kad išdrįsote užkabinti vardus, kurių tarsi nedera ginčyti. Ar jus slėgė anos knygos pasitikimo įspūdžiai?

Nerija Putinaitė
Jei apsibrėžiame etnokultūriškai, sakome, kad mes tiesiog toleruojame kitataučius Lietuvoje. Bet jei paimsime vytautišką paradigmą, labiau svarbu yra lojalumas valstybei, suverenitetui, o ne etniškumas. Tada lengvai į tautos sampratą įtrauktume kitataučius, bet galbūt neįtrauktume kai kurių etninių lietuvių.
- Gerai ta knyga buvo pasitikta, išpopuliarinta. Supratau, kad ne visi suprato tai, ką joje skaitė. Man ir tada labiau rūpėjo tapatybės klausimas. Dabar akademinis pasaulis irgi pasikeitęs, kitaip žiūri. Tada svarstėme, ar tėra viena paradigma, kaip iki tol buvo sakoma, ar galime rekonstruoti kelias paradigmas. Labiausiai man kliuvo, kad analizavau sovietmečiu perdarytą Jono Basanavičiaus liniją.


- Dabar jūs rašote apie tris tapatybes.

- Taip. Viena iš jų etniškoji, kurią siejau su J. Basanavičiumi, kuri skatina uždarumą, kultūrinę ir politinę savigyną. Jis eliminavo ir krikščionybės, ir europinės civilizacijos įtaką. Į šią paradigmą nepatenka kitataučiai Lietuvos gyventojai.

- Vienas iš ES kūrėjų Robertas Šumanas sakė, kad krikščionybė yra vertybinis ES pagrindas. Vadinasi, etnokultūriškai suprantama tapatybė mūsų su Europa nesieja?

- Ji sieja labai įdomiai: per pavydą tai civilizacijai. Pripažįstama jos gerovė, bet drauge į ją žvelgiama kaip į pagundą, kuriai pasidavęs būsi suvirškintas. Šis dvilypumas įgauna moralinės rezistencijos pavidalą.

- Iš to kyla lietuviškos baimės per daug suartėti su ES?

- Vienareikšmiškai. Visur įžvelgiamos klastos. Šitoje paradigmoje nėra pozityvios kultūrinės programos. Jau Antanas Smetona prieškariu kalbėjo apie keitimosi, pažangos būtinybę, bet nebuvo išgirstas. Ši paradigma remiasi griežtu ir siaurai suvokiamu lietuviškumu, kurį reikia ginti. Sovietmetis mus vėl gražino į tai, iš kur bandė vesti A. Smetona, kuriam buvo aišku, jog tautinių šokių neužtenka progresui pasiekti. Kai rašiau aną knygą iki įstojimo į ES, man atrodė, jog tai yra kultūrinis, daugiau akademiniuose sluoksniuose pasvarstomas dalykas apie etninę tapatybę, o dabar, per 10 metų ES, šios idėjos sritis išsiplėtė, ji pateko į politiką.

- Turite omenyje ir referendumą dėl žemės pardavimo užsieniečiams?

- Taip, nes tame referendume žemės sakralinimas yra labai stiprus. Šalininkų tekstuose žemė yra tapatybės dalis, persmelkta lietuviškumo. Manau, kad šios tapatybės rezistencinis pavidalas ir aiškumas yra labai patrauklus, todėl priimamas įvairių kartų ir sluoksnių.

- Man susidarė įspūdis, kad etnokultūrinę ir politinę tapatybes knygoje išskiriate kaip priešpriešas.

- Žvelgiant iš pirmosios pozicijų, politika turi tarnauti kultūrinei tapatybei ir užtikrinti jos neliečiamumą. Todėl etnokultūrinei tapatybei nėra toks svarbus valstybės suvereniteto klausimas. Man buvo netikėta atrasti, kad jai priimtina mintis, jog Sovietų Sąjunga pakankamai gerai rūpinosi nacionalinėmis kultūromis. Bet tai nėra atsitiktinumas: kai tautą apibrėži kaip gryną etnosą, ji gali pilnai skleistis be demokratijos ir valstybingumo. Demokratinis pilietiškumas yra labiau būdingas tai paradigmai, kurią aš vadinu civilizacine.

- Kai turime valstybę, norime to ar nenorime, vis tiek susiduriame su politinės tapatybės klausimu.

Nerija Putinaitė
Mums išlieka užduotis patiems labiau europietiškai civilizuotis. Politikos ir kultūros samplaikos duoda įdomių pokyčių, ir labai tikiu, kad atsivėrimas Europoje parodys, kur link mes judėsime.
- Referendumas dėl žemės labai išryškino tų paradigmų susikirtimą, nes politinė pragmatika diktuoja visai kitą tautiškumo supratimą. Būdama uždara, etnokultūrinė tapatybė neturi iš ko vystytis, todėl ji bando prisiderinti ir pradeda reikštis kaip antsluoksnis. Tarkim, valstybinės šventės yra krikščioniškos, bet viešoje erdvėje jų metu daugiausiai kalbama apie jų etnografinius elementus, pavyzdžiui, Kūčių burtus. Jau prieš karą niekas šiaudų iš po staltiesės netraukdavo. Tai yra rekonstrukcija, paremta šaltiniais, o ne gyva tradicija.

- Vadinasi, neturime kitos civilizacinės tapatybės, lygiavertės krikščioniškajai, kurioje gyvename?

- Civilizacinė tapatybė apima ir kultūrinę, ir politinę orientaciją, bet jos visos trys yra skirtingos. Civilizacinė tapatybė reiškia tobulėjimo orientyrus, pateikia idealą, kurio reikia siekti. Krikščionybė pateikia idealą ir nustato ribas, kad idealas nevirstų ideologija.

- Ar gali jos visos trys sugyventi vienoje galvoje?

- Jos reiškiasi su prieštaromis. Nuosekliai mąstant, kiltų baisi sumaištis. Jos persipynę mūsų visuomenėje ir atskirose galvose.

- Šia prasme knygoje jūs taikliai atkreipėte dėmesį į Vytauto Didžiojo vertinimą. Jis kūrė politinę tapatybę, nederančią su etnokultūrine, bet daugelio žmonių galvose šios skirtingos paradigmos sugyvena.

- Geriausiai prieštaravimai pasimato, kai pradedi apie tai kalbėti, klausti ir nuosekliai mąstyti. 

- Tapatybės laukas su didvyriais visai puikiai gyvena, kol neliečiamas.

- Bet yra esminiai klausimai, kurie negali likti neatsakomi. Pavyzdžiui, kas yra kitataučiai Lietuvoje, kas yra lietuvių kalba. Nuo atsakymų priklauso konkretūs politiniai sprendimai. Jei apsibrėžiame etnokultūriškai, sakome, kad mes tiesiog toleruojame kitataučius Lietuvoje. Bet jei paimsime vytautišką paradigmą, labiau svarbu yra lojalumas valstybei, suverenitetui, o ne etniškumas. Tada lengvai į tautos sampratą įtrauktume kitataučius, bet galbūt neįtrauktume kai kurių etninių lietuvių.


- Sapiegos, Olšanskiai buvo ne lietuviškos kilmės, bet tapo vienomis didingiausių Lietuvos giminių.

- Ir vienais didžiausių patriotų. Didesniais už tuos autentiškus lietuvius, kurie, kylant bėdoms jų krašte, stengdavosi pasislėpti kur nors daržinėje, kad jų neužkliudytų. 

- Kiekviena tauta turi savo santykį su Europa. Knygoje ne sykį kartojate mintį, kad mes nuolat jaučiamės besivejantys Europą. Man tai priminė Lietuvos valdovų herbą Vytį, metraščiuose vadinamą „Pogonia“ (vijimasis, vytis). Tai ne karžygio, o veiksmo pavadinimas.

- Čia įdomu. Apie tai nebuvau pagalvojusi. Iš tiesų, nesu aptikusi, kad lietuviai per savo herojus suvoktų save kaip neatskiriamą Europos dalį. Šis vijimasis tapęs mūsų tapatybės dalimi. Kitos Europos šalys irgi yra daug ko nepasiekusios, bet taip nesilygina, kiek yra prisivijusios, kaip mes. 

- Jūsų dvi knygas skiria dešimtmetis buvimo ES. Ką su lietuviais padarė ši narystė?

- Visų pirma, tapatybės svarstymai persikėlė į politinį lygmenį. Negali savęs neapibrėžti, būdamas sąjungoje. Ji ne leidžia, bet verčia suvokti, kas mes esame, ką mes darome Europoje. Tai labai padeda mūsų lietuvėjimui ir supratimui, kas mes, lietuviai esame. Tikiuosi, kad per kokius penkerius metus mūsų politinės partijos įdės į savo pamatus tapatybės argumentaciją, ir labai aiškiai pamatysime, kaip per vieną ar kitą tapatybės paradigmą Lietuvos politinės partijos apibrėžia savo vertybines pozicijas.


- Tai būtų misija namie. O kokia mūsų misija ES?

- Pačią ES skirtingai mato Vakarų Europos ir Rytų Europos šalys. Pastarosios Europos Sąjungą siejo su tam tikru civilizaciniu, kultūriniu idealu, ir mūsų misija gali būti to idealo gynimas pačioje ES, kad ji atitiktų mūsų tapatybę. O dalyvaudami Rytų partnerystės programoje, stengiamės išplėsti Europos civilizacinę erdvę. Tačiau mums išlieka užduotis patiems labiau europietiškai civilizuotis. Politikos ir kultūros samplaikos duoda įdomių pokyčių, ir labai tikiu, kad atsivėrimas Europoje parodys, kur link mes judėsime. Lietuva dabar gyvena labai unikalioje tapatybės situacijoje. Tokio atvirumo niekada nėra buvę, ir iš to kylančios vystymosi galimybės yra tokios, kokių niekada nėra buvę.

- Ačiū už pokalbį ir už naują studiją, lauksime naujų įžvalgų apie mūsų savivokos raidą.