Taip pat jis taikomas piliečiams apskritai, kai kalba užeina apie jų konstitucines teises ir laisves, nes neretai būtent politikams atrodo, kad žmonės turi per daug teisių ir per mažai pareigų (tautai, valstybei), nors, jų požiūriu, turėtų būti atvirkščiai.
Tokį diskursą ypač mėgsta konservatoriai (ir tikrai nebūtinai iš konservatorių partijos), dešinieji intelektualai ar inteligentai, nacionalistai ir politikai, paprastai jau padarę karjerą ir užimantys (ar užėmę) aukštus postus (visi šie ar keli epitetai gali apibūdinti ir vieną individą, neturint galvoje jokio konkretaus asmens).
Vis dėlto, lietuviams (turiu galvoje, Lietuvos piliečiams) būtent reikia daugiau teisių ir laisvių arba bent jau geriau apie jas žinoti, jas suprasti ir naudoti savo gyvenimuose. Neturiu galvoje vien tik žmogaus teisių, formaliai įtvirtintų Konstitucijoje, įstatymuose ar tarptautiniuose dokumentuose. Šiuo atžvilgiu Lietuva atrodo ne taip ir blogai, nors iš tarptautinių žmogaus teisių organizacijų reguliariai sulaukia kritikos dėl neužtikrinamų moterų, LGTB, vaikų ar kitų labiau pažeidžiamų visuomenės grupių teisių, o vos ne kiekviename Seimo posėdyje atsiras politikų, kurie norės kažkaip tas teises suvaržyti, apriboti, drausti.
Tačiau tas diskursas „pareigos svarbesnės už teises“ atsispindi ir visuomenės santykiuose – socialinės normos Lietuvoje tebeišlieka pakankamai griežtos ir konservatyvios. Ir jei žmogus yra kitoks, t.y., neatitinkantis tų socialinių normų, Lietuvoje jam gyventi yra sunkiau, ir ne tik psichologiškai, nes kitoks visada susilauks daugiau nepagarbos, apkalbų, patyčių ir kitokio psichologinio smurto, jaus tam tikrą socialinę atskirtį.
Nebūtina Lietuvoje būti gėjumi, kad žmogus tai pajustų – užtenka negyventi lietuviško vadovėlinio gyvenimo (mokykla – universitetas – santuoka arba gyvenimas kartu – nuosavas būstas (su paskola ar be jos) – vaikučiai – ir to gyvenimo ciklas prasideda iš naujo, jei tik kuris iš vaikų nenusprendžia gyventi kitaip). Socialinė kontrolė – pakankamai aukšto lygio, o visuomenės lūkesčiai individo atžvilgiu gyventi tokį gyvenimą – dideli.
Būti laimingu, turėti humoro jausmą ir saviironiją bei nuolat šypsotis – taip pat dar nėra labai įprasta. Atitinkamai kasdieniame gyvenime labiau galioja ne Kanto moralinis imperatyvas, bet – „kad tik artimui geriau nebūtų“, o jei jam(jai) geriau – jo(s) sėkmę sumenkinti. Pavydas yra tapęs itin svarbia socialinių santykių dalimi.
Padariniai? Lietuva daugybę metų pirmauja pagal savižudybių lygį. Kaip rodo naujausi tyrimai, dėl psichikos sveikatos sutrikimų Lietuvoje gydosi vos 5,5 proc. gyventojų, nors, specialistų teigimu, tokių turėtų būti bent triskart daugiau, tačiau baiminamasi socialinės stigmos. Kita vertus, Lietuva Europoje pagal antidepresantų vartojimą yra antroje vietoje, šiuos vaistus vartoja apie 11 proc. suaugusių gyventojų. Tuo tarpu psichoterapija sunkiai prieinama: privačiai ji pernelyg brangi, o poliklinikose – ilgos eilės, o vizitai pas gydytojai paprastai įmanomi pernelyg reti, kad žmogui būtų suteikta efektyvi pagalba.
Naujausias UNICEF vaiko gerovės tyrimas (http://www.unicef-irc.org/Report-Card-11/) rodo, kad Lietuvos vaikai yra vieni iš nelaimingiausių vaikų, vaikams blogiau tik Latvijoje ir Rumunijoje. Pasirodo, tarp 29 valstybių lietuviai vaikai labiausiai linkę į rizikingą elgesį, žalingus įpročius, patyčias ir smurtą. Kodėl? Turbūt todėl, kad jų nemyli, bet iš jų labai daug reikalauja, jiems neskiria užtektinai laiko ir dėmesio, jie jaučiasi vieniši ir nesaugūs.
Paaiškinti, kodėl lietuviai vos ne paspringę nuo pareigų ir imperatyvų „privalėti, turėti“ nėra sunku. Sovietinėje sistemoje pareigų buvo žymiai daugiau, demokratinės žmogaus teisės ir laisvės buvo formalios, o socialinės normos kur kas griežtesnės nei dabar. Po to vyko sunkus politinis ir ekonominis perėjimas, kai daugelis žmonių labai skurdo, labai daug dirbo, kad sudurtų galą su galu. Žmogaus materialinė sėkmė tapo ypač svarbi, iš esmės apsprendžianti aplinkinių požiūrį į jį, taip pat tapatinama ir su laime.
Spaudimas paklusti visuomenėje taip įsitvirtinusioms ir vyraujančioms pakankamai konservatyvioms normoms ir materialinėms vertybėms, nors ir susilpnėjo per 20 metų, tačiau tebeišlieka stiprus. Būtinai susituokti ar susirasti nuolatinį partnerį bei pagimdyti pirmąjį vaiką iki trisdešimties (vėlyvesnė motinystė dažniau suvokiama ne kaip sąmoningas moters pasirinkimas, o kaip asmeninė nesėkmė ir negebėjimas susirasti vyrą), būti materialiai sėkmingu ir pan.
Tarp socialinių normų – taip pat paklusti valdžiai (ar tai būtų politikai, ar darbdaviai), pataikauti ir lankstytis prieš galingesnius, nes tai palengvina dominuojančių tikslų, susijusių su materialia gerove, pasiekimą. Todėl Lietuvoje darbuotojai praktiškai negali streikuoti, privačiame sektoriuje juos gana paprasta paspaudus priversti išeiti iš darbo savo noru, o viešajame sektoriuje trūksta meritokratijos.
Be to, nepamirškime, – Lietuvoje buvo laukinis kapitalizmas, bet nebuvo seksualinės revoliucijos. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl socialinė kontrolė ir normos žymiai griežtesnės, o visuomenės lūkesčiai kur kas didesnis moterų atžvilgiu. Todėl vis tebebandoma uždrausti abortus, o socialdemokratė ministrė, pasitarusi su vyskupais, stumia 72 valandas privalomojo laukimo prieš darant abortą.
Ten, kur privataus moters gyvenimo teisinė sistema nepasiekia, ramybėje nepalieka griežtos socialinės normos, egzistuojančios specialiai moterims. Tai ir išvaizdos, ir aprangos standartai, ir, ironizuojant, tokie absurdiški „reikalavimai“, kaip moterims turėti ne daugiau kaip dviejų seksualinių partnerių per gyvenimą, turbūt - tik pirmosios meilės ir galutinio, oficialaus vyro. Gėjams Lietuvos visuomenė jau „leidžia“ mylėti tik privačiai, t.y., jokių rankyčių laikymosi viešumoje, o ką jau kalbėti apie bučinį kino teatre...
Žinoma, situacija pamažu keičiasi. Lietuviai tuokiasi vėliau, antrosios LGTB eitynės „Baltic Pride“ vyko Gedimino prospekte ir be tokių grandiozinių apsaugos priemonių kaip per pirmąjį. Vis daugiau politikų, tegul ir iš išskaičiavimo, garsiai pasisako už LGTB teises.
Mūsų konservatorių gąsdinimai, kad žmogaus teisių diskursu ir liberalizmu esame naudingi Putino Rusijai, yra tiesiog veidmainiški ir nesąžiningi. Neva tik į istoriškai „teisiųjų“ dešiniųjų vertybes galima žiūrėti rimtai, jie turi kažkokį tiesos ir vertybių monopolį. Jų siūlymas patylėti apie žmogaus teises, nes tuo pasinaudos Putinas, visiškai absurdiškas.
Atsakymas jiems - gėjų partnerystės legalizavimas Estijoje praėjusią savaitę. Dangus sugriuvo? Ne, kaipsyk, viens du, ir problema išspręsta. O Putinas prarado vieną svarbią kortą. Tad kodėl to paties nepadarius Lietuvoje, kad gėjai turėtų bent jau panašias teises kaip ir heteroseksualūs asmenys?
Pareigos našta tampa lengva ir maloni tuomet, kai piliečiai išmoksta džiaugtis savo konstitucinėmis teisėmis ir laisvėmis, bei atranda laisvę ir galimybes ignoruoti vyraujančias socialines normas ir būti savimi. Tuomet ir savižudybių, ir smurtinių nusikaltimų, ir blogos atmosferos visuomenėje bus mažiau, ir mūsų vaikai užaugs laimingesni.