M. Kluonis. Konservatizmas, stumiantis į Rusijos glėbį

Konferencijoje apie europietiškų ir lietuviškų vertybių santykį, vykusioje spalio 8 dieną, tiek Lietuvos, tiek Vokietijos mokslininkai (R. Žiliukaitė, B. Westle) pristatydami savo tyrimus nurodė, kad pagrindinis vertybinis skirtumas tarp Lietuvos ir Vakarų Europos – pagarbos žmogaus teisėms trūkumas ir polinkis į stiprią lyderystę.

Demonstruotose tyrimų duomenis pristatančiose diagramose ir žemėlapiuose buvo akivaizdu, kad Lietuva vertybiniu atžvilgiu yra toje pačioje pusėje su Rusija, o ne su Europa. Tokias išvadas patvirtina ir ankstesni vertybių tyrimai. Pavyzdžiui, pažvelgę į vieno žymiausių pasaulyje vertybinių orientacijų tyrėjų Ronaldo Ingleharto sudarytą pasaulio vertybių žemėlapį (žr. iliustraciją), matome jame aiškiai išsiskiriančius regionus: socialinės gerovės valstybes (Vakarų Europą), anglosaksišką liberalų pasaulį, tradicionalistinį ir konservatyvų Afrikos ir Azijos klasterį ir posovietinę erdvę, kuri tapatintina su populizmu. Pastarajai erdvei priklauso ir Rusija, ir Lietuva. 

Kitaip sakant, Lietuvos ir Rusijos gyventojų vertybės yra tapačios, ir ji, kaip ir visa posovietinė Vidurio ir Rytų Europa, nors politiškai orientuojasi į Vakarus, kultūriškai gravituoja į Rusiją. Kuomet politinė orientacija ir kultūrinė gravitacija nesutampa, iškyla santvarkos legitimumo, valdžios atotrūkio nuo masių problemos, gręsiančios valstybės ir demokratijos stabilumui, o pati valstybė tampa itin neatspari išorinėms grėsmėms. Pakeisti geopolitinės orientacijos ir kultūrinės gravitacijos neatitikimą tėra trys keliai: 1) politine intervencija keisti visuomenės kultūrinę gravitaciją, kas reiškia – nepaisant pasipriešinimo diegti vakarietiškas vertybes ir visapusiškai skatinti integraciją į Vakarus; 2) pasiduoti kultūrinei gravitacijai ir keisti politinę orientaciją kas reiškia jungimąsi su Rusija; 3) bandyti pakeisti Vakarų kultūrą, kad ji sutaptų su Lietuvos kultūra (t. y. paversti Vakarus Rusijos kopija, kovojančia prieš Rusiją).

Pirmasis kelias sudaro sąlygas Lietuvai tapti Vakarų erdvės dalimi, ištrūkti iš Rusijos kultūrinės įtakos zonos. Šį kelią Lietuvoje atstovauja Liberalų sąjūdis ir progresyvusis socialdemokratų sparnas. Antrasis kelias, kuriuo seka „Tvarka ir teisingumas“, „vienmandatinis“ LSDP sparnas bei Darbo partija, siekia stabdyti vakarietiškos kultūrinės įtakos plėtrą, išsaugoti populistinių-posovietinių vertybių dominavimą Lietuvoje ir Rusijos kultūrinę įtaką. 

Šis scenarijus perspektyvoje numato Lietuvos virtimą Rusijos įtakos agentu Europos Sąjungoje arba Lietuvos įsiliejimą į Eurazijinę erdvę. Trečiasis scenarijus, kuris savo esme yra utopinis, vertybiniame lauke siekia grąžinti Europą prie Azijos/Afrikos vertybių, kuriose dominuoja tradiciniai bendruomeniniai ryšiai, valstybės nepajėgios remti švietimo ir socialinės rūpybos, todėl šias funkcijas vykdo bažnyčia ar mečetė. Jam Lietuvoje (nebūtinai tai suvokdami) atstovauja konservatoriai. 

Vertybinėje sferoje dėl posovietinės erdvės ekonominių nesėkmių stebimas populizmo ir konservatizmo suartėjimas, nes valstybės linksta ne kurti gerovės valstybės modelį, užtikrinantį individo laisvę, bet skatinti tarpusavio paramą per šeimą, bendruomenę, Bažnyčią, kurios gali pakeisti gerovės teikimą ir tuo pačiu sumažinti reikalavimus valstybei. Individui tai reiškia pajungimą bendruomenei, o politinei santvarkai – caristinio pobūdžio valdymą, kuris siekia kontroliuoti gyventojus per indoktrinaciją, religiją, nacionalizmą ir panašias „opiumo liaudžiai“ formas. Būtent toks neofeodalizavimo procesas šiuo metu vyksta Rusijoje ir Vengrijoje, kurių valdžios užsiima religijos gaivinimu, nacionalizmo propagavimu ir autoritarinio režimo diegimu. Paprastai tariant, populistinė politika sukuria per didelį finansinį spaudimą valstybei (reikia nuolat papirkinėti gyventojus), todėl ji keičiama konservatizmu, kur gyventojų pilietiškumas ir nepriklausomumas yra neutralizuojamas ideologijos priemonėmis. Taigi, faktiškai sprendžiamas klausimas, ką rinktis – liberalią demokratiją ar atavistinį feodalizuoto kapitalizmo modelį.

Prieš atsakant į šį klausimą reikia pažymėti vieną svarbų momentą: Europa Rusija netaps, kad ir kiek būtų dedama pastangų brukti jai feodalines vertybes. Jos visuomenės kultūriškai per toli pažengė nuo feodalinių tradicijų, kad imtųsi diegti neofeodalinį modelį, kad ir kaip to norėtų radikalūs Europos konservatoriai. Net ekonominė stagnacija nėra pajėgi grąžinti Bažnyčios į sekuliarias Europos visuomenes. Ir net jei gerovės valstybės išsaugoti nepavyktų, Europa kultūriškai gravituotų link anglosaksiško, o ne azijinio modelio.

Tai ir yra Lietuvos konservatorių tragedija. Siekdami Europą paversti Azija, kuri kovotų su kita Azija Rusijos pavidalu, jie nėra pajėgūs to padaryti. Todėl faktiškai jų politika, nepaisant deklaruojamo priešiškumo Rusijai ir politinės orientacijos į Vakarus, palaiko antieuropinę ir prorusišką kultūrinę Lietuvos gravitaciją į Eurazijinę erdvę. Visas „tradicinių ir tautinių vertybių saugojimo“ bei „supuvusių Vakarų“ diskursas yra savo esme neofeodalinis ir naudingas būtent feodalėjančiai Rusijai. Kai sakoma, kad nereikia Lietuvoje diegti modernių vertybių ar reikia paisyti tradicijų, faktiškai sakoma, kad Lietuvoje reikia išlaikyti eurazijinį mentalitetą ir kultūrinę–geopolitinę gravitaciją į Euraziją (Rusiją). Toks požiūris padaro konservatorius, tvarkiečius ir darbiečius natūraliais vertybiniais sąjungininkais, ką įrodo nuo 2004 m. (tai yra nuo Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą) vieningai Seime vertybiniais klausimais balsuojanti šių trijų partijų amžina koalicija.

Lietuvos geopolitinė orientacija į Vakarus pirmiausia yra pažeidžiama dėl kultūrinės–geopolitinės orientacijos į Euraziją dar ir dėl to, kad Lietuvos valstybės vadovai patys yra linkę į feodalinį mentalitetą. Dėl tokio mentaliteto vyravimo ir pastangų jį keisti nebuvimo (mat, nepribrendome, per anksti) Vakarams Lietuva (kaip, beje, ir Ukraina) atrodo esanti „rusiška“ ir tolima kultūriniu atžvilgiu, todėl galinti rinktis (būtent rinktis!) būti nebūtinai su Europa, bet ir su Rusija, nors pačios Vakarų Europos šalys (išskyrus marginalus) savo pačių pasirinkimo būti su Rusija galimybės neįsivaizduoja. Nekritiškai mąstančių Lietuvos piliečių masė savo ruožtu įsivaizduoja, kad Europa kelia grėsmę Lietuvos kultūriniam tapatumui, nesusimąstydami, kad tas kultūrinis tapatumas yra pačiam Lietuvos vystymuisi ir integracijai į Vakarus, o tuo pačiu ir nepriklausomybei, kenksmingas sovietinio ir feodalinio mentaliteto mišinys. 

Darytina išvada, kad vienintelis kelias Lietuvai panaikinti geopolitinės orientacijos ir kultūrinės–geopolitinės gravitacijos neatitikimą, tuo pačiu padarant pasirinkimą būti su Rusija neįsivaizduojamu, yra ryžtingas provakarietiškų vertybių diegimas, kaip Estijoje, kurioje politiniame elite vyrauja ne eurazijinio, bet vakarietiško mentaliteto politikai, sugebantys pasakyti „ne“ eurazijinėms vertybėms ir diegti europietiškas. Dėl šios priežasties Estija turi daug daugiau galimybių panaikinti skirtį tarp geopolitinės orientacijos į Vakarus ir geopolitinės gravitacijos į Rytus bei tapti atspari rusiškoms technologijoms, mentalitetui bei išsiveržti iš Rusijos įtakos sferos nei Lietuva. Tad kuo daugiau tikrų liberalų ir socialdemokratų Lietuvoje, tuo mažiau galimybių Rusijai ir atvirkščiai – kuo daugiau konservatorių ir populistų, tuo labiau esame Rusijos įtakos sferoje, kad ir kokį priešiškumą jai deklaruotume. Nes sunkiausia yra nugalėti Putiną savyje.