Tačiau dažnai būtent patys ir patenka į tokio mąstymo spąstus.
Štai ką tik Vilniuje įvykusioje tarptautinėje konferencijoje buvo aiškinamasi, kodėl neva egzistuoja europietiškų ir lietuviškų vertybių sankirtos. Vienas iš konferencijos iniciatorių, liberaliosios minties atstovas Tomas Baranovas akcentavo, jog pagal kai kurias vertybes esame arčiau Rusijos, o ne Vakarų Europos. Anot jo, LGBT (lesbietės, gėjai, biseksualai, translyčiai) klausimai ir yra viena iš tų sankirtų: „šioje vietoje irgi panašios vertybės (su Rusija – past. L.K.) – trūkumas pagarbos įvairovei“.
Toks teiginys klaidingas vien jau dėl to, kad europietiškumas ar demokratiškumas matuojamas ne LGBT masteliais, o Lietuvos ir Rusijos spaudos, politinės ir pilietinės laisvės indeksais. Ir šie rodikliai abiejose valstybėse skiriasi iš esmės. Anot „Freedom House“, Lietuvoje žiniasklaida yra laisva, o Rusijoje nelaisva (39-a – Lietuvos vieta ir 176-a – Rusijos vieta pasaulyje), pagal politinės ir pilietinės laisvės kriterijus, Lietuva vertinama kaip laisva šalis, o Rusija kaip nelaisva, ir joje padėtis blogėja.
Bet dar svarbiau, jog toks teiginys sudaro įspūdį, jog visi, kas stoja ginti pamatinių principų, teisės į gyvybę, autentišką šeimos sampratą ir žmogaus orumą bei prieštarauja „seksualinės revoliucijos“ principams, yra Rusijos interesų Lietuvoje ir Europoje atstovai.
Remiantis šia logika nemanantieji, kad LGBT ideologija yra visuomenės pažangos rodiklis, yra išstumiami iš Vakarų civilizacijos kultūrinio lauko. Bandoma įteigti, jog XXI amžiuje tokios nuostatos kaip gyvybės apsauga ar šeimos kaip vyro ir moters santuokos samprata ne tik neatitinka laiko dvasios, bet ir tėra „rusiškosios“ civilizacijos atributai.
Taip „liberalai“ populiarina tą pačią aiškinimo schemą kaip ir Rusija: brėžia „moderniųjų (už LGBT teises) ir atsilikusių (prieš LGBT teises) skirtį, o juk Rusija iš esmės daro ta patį – tik vietoj moderniųjų atsiranda „supuvę Vakarai“, o pati prisiima tradicijos saugotojos vaidmenį.
Taip mūsų „liberalai“ daro didžiulę klaidą. Ir pirmiausia – geopolitinę, nes V.Putino manipuliacijoms yra paliekama krikščioniškoji tradicija, kuri yra vienas iš pagrindinių Europos kultūros ramsčių.
Ta pati logika galioja ir Rusijoje. V.Putinui ir jo aplinkai naudingiausia, kad Rusijos opozicijoje dominuotų arba idėjinį bankrotą išgyvenantys komunistai, arba liberalai, kurių idėjos ir veikla didžiajai visuomenės daliai vis dar asocijuojasi su šoko terapija pirmaisiais posovietiniais metais.
Juk komunistinė arba liberali opozicija natūraliai riboja jos vaidmenį į tradicionalizmą linkusioje Rusijos visuomenėje, o valdžios kontrolei nepasiduodantis nacionalistinis judėjimas gali išmušti režimo ideologinį pagrindą. V. Putinas puikiai supranta, jog kuo daugiau į „Pussy Riot“ vertybiškai panašesnė Rusijos demokratinė opozicija, tuo stipresnis bus konservatyvios Rusijos visuomenės palaikymas jo sukurtai politinei sistemai.
Būtent todėl politinis režimas savo kultūrinę politiką suka konservatyvios tapatybės stiprinimo link, naudoja imperialistinę retoriką, stiprina sąveiką su Stačiatikių bažnyčia. Tad nekontroliuojamas nacionalistas A.Navalnas jiems daug pavojingesnis nei profesionalą opozicionierių vis labiau primenantis liberalas B.Nemcovas.
T.Baranovas tęsia: „nenoriu pasirodyti paranoiškas, bet dirbu konsultantu Ukrainoje, Moldovoje, Armėnijoje – jas gerai žinau – matau beveik identiškus aiškinimus apie „supuvusius Vakarus“, gąsdinimus, kad gėjai atims vaikus, taip pat juvenaline justicija. Netgi terminologija labai kartojasi, taigi manau, kad yra noro destabilizuoti visuomenes – palaikyti supriešinimą, įtampą. Manyčiau, iš Kremliaus yra pastangų tą daryti“.
Taip Ukrainos, Moldovos ir Gruzijos tradicionalistinės visuomenės verčiamos atmesti Europos idėją.
Ar galima laimėti šią geopolitinę kovą prieš Rusiją? Taip, galima, bet išpildžius vieną esminę sąlygą – suvokus, kad krikščioniškoji tradicija – vienas iš svarbiausių Europos civilizacinių ramsčių, ir turime žengti žingsnius, kurie neleistų V.Putinui ją pasisavinti. Mažų mažiausiai ką galime padaryti, tai nesiekti eksportuoti „šiuolaikinių vertybių“ į regioną, kuriame krikščioniškoji tradicija tebėra visuomenės pagrindas.
Tą patį matome ir vykstančiose diskusijose dėl Lietuvos istorinės atminties politikos. Tautos istorinės atminties įstatymo projekto iniciatoriams iš karto imta priekaištauti, jog jie siekia uzurpuoti teisę nustatyti, kokia istorija turi būti teisinga, o kokia – ne.
O juk istorinė politika egzistuoja visada ir kiekvienoje šalyje, nes visos valstybės neišvengiamai vienaip ar kitaip reguliuoja istorinės atminties klausimus.
Rusijoje istorijos politika visada buvo suvokiama kaip kova dėl galios paveikti, kurti ir kontroliuoti kitų tautų atmintis ir jų tautines tapatybes. V. Putinas istoriją vertina kaip geopolitikos priemonę, todėl jam ypač naudinga, kai valstybėse, kurias jie siekia paversti savo satelitėmis, nėra ilgalaikės istorinės politikos koncepcijos. Kitaip tariant, jeigu tauta neturi savo istorinio pasakojimo, už ją tą istoriją papasakos kiti, nebūtinai draugiški veikėjai.
Lietuvos atveju tai dar svarbiau, nes istorinės atminties politika – tai būdas apriboti išorinių geopolitinių veikėjų iš Rytų bandymus falsifikuoti Lietuvos istoriją ir apriboti išorinių veikėjų kultūrinę įtaką. Pasidavę istorinės atminties politikos priešininkų pozicijai, galime iš karto baigti stebėtis, kodėl ir kaip Lietuvos partizanai ir toliau bus verčiami „banditais“ arba kodėl Vakarų Europa nepripažįsta stalinistinių ir nacistinių nusikaltimų lygybės.
Šiame kontekste mūsų „liberalams“ verta įsidėmėti politikos apžvalgininko Vladimiro Laučiaus žodžius: „reliatyvizmas (tiesų yra daug) ir masinė kultūra yra ginklai, kuriais Rusija dabar laimi karą prieš Vakarų pasaulį.
„Kiekvienas turi savo tiesą“, „nėra vienos objektyvios tiesos“ – šie teiginiai smelkte persmelkia mūsų mąstymą. Todėl, susidūrę su melo politika, mes esame nepajėgūs melą pripažinti melu: mes sakome, kad „jie gina savo tiesą“. Mes nebesugebame melą vadinti melu: mes sakome, kad tai – tik kitokia nuomonė."
