D. Liekis. Kai kažkas mėgina kažką suėsti, nuskausminamieji nenaudojami

Neseniai prezidentė pasirašė gyvūnų gerovės įstatymo pataisą dėl ritualinio gyvulių skerdimo. Suprantama, tai sukėlė gyvūnų teisių gynėjų pasipiktinimą ir išprovokavo nepasvertus pasisakymus dėl lietuviškų vertybių išdavystės bei „parsidavimo musulmonams“.

Vertinti susiklosčiusią situaciją vienašališkai sudėtinga. Viena vertus, puoselėjami gyvūnų gerovės įstatymai labai daug pasako apie bendrą šalies gerovę ir piliečių mentalitetą. Kita vertus, susiklosčiusios Lietuvai nepalankios geopolitinės aplinkybės reikalavo sprendimo, kuris pagerintų šalies ekonominį stabilumą.

Derėtų pradėti nuo klaidingų mitų apie „halal“, dėl kurių oponuojanti pusė mėgino apeliuoti į tautinių vertybių išdavystę ir parsidavimą svetimai religijai. Nesu orientalistas, tačiau žinau, kad šis islamo įstatymas apibrėžia bet kokią veiklą, elgesį ar maistą, kuris leidžiamas musulmonui.

Egzistuoja ir kitas islamo įstatymas, vadinamas „haram“, kuris nurodo netinkamą musulmonui veiklą, įskaitant kiaulienos ir netinkamai paskerstų gyvūnų mėsos valgymą, alkoholio ir kitų svaigalų vartojimą. „Haram“ taip pat nurodo, kad pasmaugtų, užmuštų ar kitaip nukamuotų gyvulių ar paukščių mėsa yra netikusi.

Tai, ką Brigita Kymantaite savo tekste įvadino, kaip „halal“, kalbėdama apie ritualinį skerdimą, iš tiesų vadinama „Zabiha“ – islamo įstatymas, nurodantis tinkamą skerdimo būdą. Jame sakoma, kad turi būti naudojamas ypatingai aštrus peilis, kuriuo skerdžius perrėžtų gyvulio gerklės priekį.

Tokiu būdu perpjaunama trachėja ir gyvybiškai svarbios venos bei arterijos, kad padaras būtų nudaigotas, kaip galima greičiau ir efektyviau. Viso proceso metu, jo galva turi būti pasukta į Mekos pusę ir kalbama malda. Taip savotiškai, atsidėkojama dievui už maistą. 

Tarp kitko, judaizmas, krikščionybė ir islamas išpažįsta tą patį dievą, kuris apsireiškė Abraomui. Iki viduramžių „haram” įstatymas draudė musulmonams vartoti krikščionio ar žydo nudaigoto gyvulio mėsą, nes pastarieji nusukioja paukščiams galvas arba skerdžia nemokšiškai. Tačiau vėliau, vienas Maliki šariato mokyklos šalininkas aiškino, kad krikščionys ir žydai išpažįsta tą patį dievą, todėl jų maistas ir jiems priimtini dalykai neturėtų būti svetimi musulmonui, išskyrus tuos, kuriuos krikščionys ir žydai melo būdu paskelbė kaip Dievo žodį.

Taigi, ritualinio skerdimo šaknys nėra barbariškos ir tiek pat priimtinos, kaip lietuviška kaimo skerdžiaus profesija. Iš dalies, galiu sutikti, kad skerdyklose ritualinis skerdimas negali būti dvasingas.

Tačiau nereikia pamiršti, kad skerdykla, tai mėsos pramonės verslo dalis. Nėra nieko amoralaus patenkinti atsiradusią paklausą nepažeidžiant įstatymų. O nutrūkus mėsos produktų eksportui į Rusiją, netgi sveika skatinti ir palengvinti naujų rinkų paiešką.

Anot gyvūnų advokatų, tinkamas (arba, kaip jie įvardina – humaniškas) elgesys su gyvūnais naudingas Valstybei. To neneigsiu, tačiau šalies gerovei reikalingi ne tik dvasiniai pagrindai, todėl šiuo atveju buvo priimtas pateisinamas sprendimas– ypatingai humaniškas. Dažnai žalieji aktyvistai netinkamai manipuliuoja „humanizmo“ sąvoka, mėgindami ją taikyti elgesiui su gyvūnais, kai tikrieji humanizmo prioritetai koncentruoti į bendruomenės gerovę ir žmonių lygybę. Įteisinus ritualinį skerdimą, dalinai buvo pasirūpinta duokle socialiai pažeidžiamiausiems visuomenės nariams, nes funkcionuojantis verslas moka mokesčius, kurie užtikrina ekonomikos stabilumą. 

Gyvūnų teisių (jei tokios gali egzistuoti) gynėjams taip pat derėtų susilaikyti nuo gyvūnų lyginimo su žmogumi, kalbų apie gyvulių jausmus – tai nehumaniška. Niekas negali ginčytis dėl aukštesniųjų stuburinių pojūčių ir fizinės reakcijos ir mechaninius ar kitokius dirgiklius t.y. jie jaučia skausmą, tačiau kol kas negalime įrodyti, kad išgyvena žmonėms būdingas emocijas. Dar reikėtų prisiminti, kad šios diskusijos kontekste figūruoja ūkinės paskirties gyvūnai, kurių likimas visiems aiškus. Kitaip tariant, natūralioje aplinkoje, kai kažkas mėgina suėsti kažką, nuskausminamieji nenaudojami.

Grįžtant prie pirmųjų teksto sakinių – vienašališkai vertinti ritualinio skerdimo, negalėčiau. Nepaisant mano retorikai būdingo cinizmo, negalėčiau ramiai stebėti skerdžiamų galvijų. Todėl, net neabejoju, kad išvystyta gyvūnų gerovės terpė šalyje yra svarbus kriterijus vertinant visuomenės mentalitetą. Tai turėtų būti Lietuvos ateities horizontuose. Tačiau niūri realybė verčia sukąsti dantis ir imtis būtiniausių priemonių, kad „ateities horizontai“ netaptų miražais.