Sekmadienio Evangelija. Dievo „nebuvimas“ – tai jo pasitikėjimas žmonėmis

Jėzus kalbėjo aukštiesiems kunigams ir tautos seniūnams: „Pasiklausykite kito palyginimo. Buvo šeimininkas, kuris įveisė vynuogyną, sumūrijo aptvarą, įrengė spaustuvą, pastatė bokštą, išnuomojo vynininkams ir iškeliavo į svetimą šalį.

Atėjus vaisių metui, jis siuntė tarnus pas vynininkus atsiimti savosios vaisių dalies. Bet vynininkai, nutvėrę jo tarnus, vieną primušė, antrą nužudė, o trečią užmušė akmenimis. Jis vėl siuntė tarnų, daugiau negu pirma. Bet vynininkai ir su šitais pasielgė kaip su anais.

Galop jis išsiuntė pas juos savo sūnų, manydamas: ‘Jie drovėsis mano sūnaus‘. Tačiau vynininkai, išvydę sūnų, ėmė kalbėtis: ‘Tai įpėdinis! Eime, užmuškime jį ir turėsime palikimą‘. Nutvėrę jie išmetė jį iš vynuogyno ir užmušė.

Tad ką gi atvykęs vynuogyno šeimininkas padarys su tais vynininkais?“ Jie atsakė: „Jis žiauriai nužudys piktadarius ir išnuomos vynuogyną kitiems vynininkams, kurie, atėjus metui, atiduos vaisių.“

Tuomet Jėzus tarė: „Ar niekada nesate skaitę Raštuose: ‘Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu. Tai Viešpaties padaryta ir mūsų akims tai nuostabą kelia‘. Todėl sakau jums: Dievo Karalystė bus iš jūsų atimta ir atiduota tautai, kuri duos vaisių.“ (Mt 21, 33–43)

Pirminė šio sekmadienio Evangelijos palyginimo prasmė: šeimininkas yra Dievas, kuris įveisia vynuogyną, t. y. iš visų tautų išsirenka vieną tautą – Izraelį. Sumūrytas aptvaras, įrengta spaustuvė, pastatytas bokštas atskleidžia Dievo rūpinimąsi savo tauta.

Vynuogyną prižiūrėti patiki ir vynininkams – tautos seniūnams ir aukštiesiems kunigams. Vynas, meilės ir džiaugsmo simbolis, yra Dievo ir Izraelio bendrystės pagrindas.

Dievas kartkartėmis siunčia savo tarnus, pranašus, kurie primena, kad tikrasis vynuogyno šeimininkas yra Dievas, o ne jie ar pagonių dievai, kad tikrasis žmogaus pašaukimas yra dalijimasis, o ne pasisavinimas. Tačiau daugelis iš pranašų buvo atstumti arba nužudyti.

Pagaliau, atėjus laikų pilnatvei, yra siunčiamas jo vienatinis Sūnus, Jėzus Kristus, nuo kurio taip pat yra nusigręžiama: jis išmetamas iš vynuogyno ir užmušamas, t. y. nukryžiuojamas už Jeruzalės miesto sienų.

Sūnaus mirtis – ne paskutinis žodis. Jėzus cituoja ištrauką iš 118 psalmės: „Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu. Tai Viešpaties padaryta ir mūsų akims tai nuostabą kelia.“

Nužudytasis nepasilieka mirtyje, nelieka „atmestas“. Jis tampa nauja pradžia. Jėzus numato savo kryžių bei prisikėlimą ir iš anksto paskelbia, kad naująją šventyklą Dievas statydina pasaulyje, remdamasis juo, Nužudytuoju ir Prikeltuoju.

Jėzus užbaigia šį palyginimą žodžiais: „Dievo Karalystė bus iš jūsų atimta ir atiduota tautai, kuri duos vaisių.” Dievo Karalystė, sandoros tarp Dievo ir žydų tautos simbolis, yra atimama iš žydų ir atiduodama naujos sandoros tautai – Bažnyčiai, sudarytai iš visų pasaulio tautų, įskaitant ir žydus, priimančius Dievo Sūnų kaip Gelbėtoją ir Mesiją.

Tačiau šis pasakojimas turi taip pat ir kitą prasmę. Vynuogynas yra Dievo kūrinija: žmogus, gamtos ištekliai, flora ir fauna. Ir visa tai yra atiduota mums, žmonėms, kad prižiūrėtume ir išmintingai naudotumės ir svarbiausia neužmirštume, kas yra tikrasis šeimininkas.

Jėzus palyginime sako, kad šeimininkas, įkūręs vynuogyną ir palikęs jį prižiūrėti vynininkams, pats kažkur iškeliavo. Vynininkams galbūt atrodo, kad šeimininkas dingo ar net pasitraukė negrįžtamai, priėmė nebylumą, nužengė į tamsią nesančiojo tylą.

Tad nejučia gimsta svaiginanti mintis: paskelbkime, kad Dievas mirė, tada patys būsime dievas! Tada galiausiai būsime ne kito nuosavybė, būsime tik savo ir pasaulio turtų savininkai. Tada pagaliau galėsime daryti, kas tik mums patinka. Panaikinkime Dievą, ir virš mūsų nebėra jokio kriterijaus, mes patys sau matas.

Kai pirmajame Dievo nebuvimo etape jo šviesa vis dar spingsi ir palaiko žmogaus egzistencijos tvarką, atrodo, kad gerai einasi ir be Dievo. Tačiau juo toliau pasaulis tolsta nuo Dievo, juo aiškiau darosi, kad žmogus, arogantiškai puikuodamasis galia, turėdamas tuščią širdį ir vaikydamasis pasitenkinimo bei laimės, vis labiau netenka gyvybės.

Šiandien daug kas mėgsta kalbėti apie Dievo mirtį ar jo nereikalingumą ir nebenori daugiau užsiminti apie Dievo mylinčią tylą. Tačiau Dievo „nebuvimą“ reikėtų teisingai suprasti. Tai jo pasitikėjimas žmonėmis. Jis mums palieka laisvą veiklos erdvę, palieka – tam tikra prasme – savo vietą mums, bet nepabėga, nepalieka mūsų likimo valiai.

Suteikęs mums pasirinkimo laisvę, jis į mus kreipiasi meilės kalba, kurią esame kviečiami išgirsti jo įsikūnijusiame Žodyje. Koks yra mūsų atsakas į šią begalinę jo meilę, toks yra ir mūsų išaugintas vaisius.