Kokia dar Lietuvos bendruomenė būtų tyliai ir klusniai sutikus šalia savo miesto leisti statyti pavojingų atliekų gamyklą? Išties, kai 2003 m. gruodžio 22 d. Europos Komisija pasirašė su Lietuva finansinį memorandumą, pagal kurį palaiminta „Pavojingų atliekų deginimo įrenginio statyba“, nebuvo nei spontaniškų mitingų Šiauliuose, nei šiaulietiškų būgnų tratėjimo prie Vyriausybės ir Aplinkos apsaugos ministerijos. Buvo tyliai nutarta statyti pavojingų atliekų deginimo gamyklą Aukštrakių kaime, Šiaulių rajone. Tiesa, buvo saujelė entuziastų, tarp jų – ir aš, kurie rinko šiauliečių parašus prieš šį statinį.
Prieš statant pavojingų atliekų deginimo gamyklą...
Gausi valdininkų, pavojingų ir nepavojingų atliekų tvarkymo įmonės „Toksikos“ atstovų ir politikų armija tuomet šiauliečiams aiškino, jog planuojama gamykla bus ypač saugi, su griežtesniais aplinkosauginiais reikalavimais nei ES, pigiai eksploatuojama ir, svarbiausia, degins tik tas pavojingas atliekas, kurių jokiais kitais būdais sutvarkyti nėra galimybės.
Girdint šiuos pažadus, patriotiškai nusiteikusiems šiauliečiams buvo suprantamas visos Lietuvos poreikis spręsti pavojingų atliekų klausimą, juolab kad 2008 m. gruodžio 9 d. Ūkio ministro įsakymu pavojingų atliekų deginimo įrenginys Aukštrakių k., Šiaulių r. buvo pripažintas valstybinės reikšmės atliekų tvarkymo objektu.
Tiesos dėlei reikia paminėti, jog gamyklos pirkimo sąlygose tikrai buvo nurodyta, jog rangovas pasiryžęs vykdyti aplinkosauginius reikalavimus tuo atveju, jei jie bus griežtesni nei ES. Nurodytas ir aiškus gamyklos galingumas, jos eksploatavimo kaštai, pastatytos gamyklos bandymų tvarka ir minimaliai priimtini jų rezultatai. Viskas aiškiai ir skaidriai.
Kaip ir nebuvo dėl ko prieštarauti, žinant, kad sprendžiama globali visos Lietuvos pavojingų atliekų sutvarkymo problema. 2008 m. kovo 31 d., šiauliečiams aktyviai neprieštaraujant, buvo pasirašyta „Pavojingų atliekų tvarkymas Lietuvoje: pavojingų atliekų deginimo įrenginio statyba“, ir prasidėjo statybos. Tačiau sulaukti to, ką pažadėjo valdžia, taip ir neteko.
O pastatė pavojingą gamyklą
2011 metais staiga paaiškėjo, jog pastatyta pavojingų atliekų deginimo gamykla yra ne tokia, kokią Lietuva pirko ir kokią valdininkai ir „Toksikos“ atstovai žadėjo šiauliečiams. FNTT pradėjo ikiteisminį tyrimą net pagal kelis labai iškalbingus Baudžiamojo kodekso straipsnius – dėl dokumentų klastojimo, piktnaudžiavimo tarnyba bei tarnybos pareigų neatlikimo. Ir tirti tikrai yra ką.
Per pastaruosius trejus šios istorijos metus pirmiausiai išaiškėjo, jog šalia Šiaulių r. pastatytoje pavojingų atliekų deginimo gamykloje nebus taikomi aukštesni nei ES aplinkosauginiai reikalavimai. Pirkimo sąlygose buvo nurodytas reikalavimas suprojektuoti ir pastatyti gamyklą su daug aukštesne nei reikalauja ES pavojingų atliekų deginimo temperatūra. Akivaizdu, jog ta aukštesnė deginimo temperatūra ne tik garantuotų dioksinų ir furanų išmetimų normos laikymasį, bet ir sumažintų leistinų išmetimų rodiklius, kas ypač svarbu ilgalaikiam pavojingų atliekų deginimo gamyklos eksploatavimo poveikiui aplinkai ir žmonių sveikatai.
Tačiau, anot nepriklausomų ekspertų, pastatyta gamykla negali, nedidindama eksploatacijos kaštų, palaikyti reikalaujamos temperatūros. Galų gale, „Toksika“ pasamdė "tinkamą" ekspertą, kuris pareiškė, jog reikalaujama aukšta temperatūra yra žalinga pačiam įrenginiui ir, žinant, jog ES standartas yra žymiai žemesnė temperatūra, nereikia reikalauti sutartinių gamyklos parametrų ir perdarinėti jau pastatytos gamyklos.
Tiesa, kaip toks saliamoniškas sprendimas kertasi su Viešųjų pirkimų įstatymu, brangiai valstybinės įmonės, taigi ir šiauliečių mokesčių mokėtojų, apmokamas ekspertas nepaminėjo. Ir kam, - juk ataskaitos preambulėje aiškiai parašė, jog neprisiima jokios atsakomybės už rekomendacijų naudojimo pasekmes. Kai vienas už nieką neatsako, kiti remiasi jo autoritetingomis išvadomis. Vardan jau pastatytos gamyklos gerovės užsimerkta prieš galimą ilgalaikį žalingą poveikį aplinkai ir šiauliečių sveikatai bei nusispjauta į visus pažadus.
"Jokiais būdais nepraraskime ES paramos"
Valdininkams bei įvairaus plauko politikams užmiršti pažadus gal ir kasdieniška, bet pažeisti įstatymą - tai jau kriminalas. O tokių įtarimų šioje istorijoje apstu. Ir ne tik toje jos dalyje, kurią dabar tiria FNTT. Pirkimo sąlygose – vienokia reikalaujama gamykla, sumokėti beveik visi pinigai, o projektavimo ir statybos stadijose staiga išdygo visai kitų parametrų statinys. Dar daugiau įtarimų kelia šių laikų įvairaus rango valdininkų ir „Toksikos“ vadovybės veiksmai.
Esant nedviprasmiškoms, aiškioms ir viena kitai neprieštaraujančioms kelių nepriklausomų ekspertų išvadoms, kad suprojektuota ir pastatyta gamykla neatitinka pirkimo sąlygų, atrodo visiškai aišku, jog iš rangovo turėtų būti griežtai pareikalauta savo sąskaita perstatyti gamyklą, juolab, kad tai numatyta ir rangos sutartyje. Bet tik ne šituo atveju.
„Toksika“ nuėjo kitu keliu - į Valstybinę komisiją. Garsiai pareiškė apie pasirašytą Valstybinės komisijos aktą, suprask, jei gamyklą priėmė Valstybinė komisija, kokie dar gali būti klausimai, ar ten viskas tvarkoje. Įvairaus kalibro „Toksikos“ istorijos veikėjai savo asmeninės atsakomybės gynybos taktiką sutapatinę su lozungais "jokiais būdais nepraraskime ES paramos", šiauliečius pavertė bandomaisiais triušiais, kuriems "normos ribose galingesnė" gamykla "tikėtina" nepakenks. Tik šiauliečiams taip niekas ir nepaaiškino, jog Valstybinė komisija įstatymo ribose savo parašais tik patvirtino faktą, kad pastatyta gamykla atitinka projektą, o tai, kad ši, dalinai ir iš šiauliečių kišenės pastatyta, gamykla ne tokia kokia buvo pirkta, liko už akto ribų.
Ir tai tik pradžia „Toksikos“ gudravimų šiauliečių sąskaita. Paraleliai su pergalingu žygiu į Valstybinę komisiją, „Toksika“ ir Aplinkos ministerija, pasinaudodama proga, jog pagal įstatymą būtina pakartotinai atlikti pavojingų atliekų sąvartyno PAV procedūras, kartu nutarė pakeisti jau pastatytos pavojingų atliekų deginimo gamyklos techninius parametrus bei aplinkosauginius reikalavimus.
Reikalas yra tas, jog Valstybinės komisijos priimta gamykla, pasak ekspertų išvadų, negali laikytis šiuo metu galiojančio aplinkosauginio reikalavimo - negali deginti pirkimo sąlygose ir TIPK leidime nurodyto maksimalaus per valandą leidžiamo sudeginti pavojingų atliekų kiekio, neviršydama tose pačiose pirkimo sąlygose nurodytų eksploatacijos sąnaudų ir vidutinio pavojingų atliekų koloringumo.
Ir visa tai - dėl didesnio gamyklos galingumo. Įvairiuose lygiuose ne kartą įnirtingai aiškinę, jog pastatyta gamykla galingesnė normos ribose, ir tai nėra trūkumas, o net priešingai, „Toksikos“ istorijos veikėjai žinojo, jog po triumfalinio gamyklos priėmimo, pradėjus ją eksploatuoti, bet kokiam tikrintojui, juolab Valstybės kontrolei, nesunku bus suskaičiuoti, kiek sąnaudų patirta, deginant vieną pirkimo sąlygose numatyto vidutinio koloringumo pavojingų atliekų toną. Tuomet išaiškėtų padaryta žala valstybei ir būtų užduotas klausimas, kodėl tokia gamykla priimta. Nepadėtų ir lozungas "jokiais būdais nepraraskime ES paramos lėšų".
„Vardan tos Lietuvos“ šiauliečiai pakentės dar labiau?
Todėl, matyt, nuspręsta, jog tiek vardan Lietuvos kentėję šiauliečiai pakentės dar truputį - pristatytoje šiauliečiams „Toksikos“ rengiamoje PAV programoje nurodyta, jog „Toksika“ planuoja padidinti maksimaliai per valandą deginamų atliekų kiekį. Maža to, kad tą kiekį būtų galima padidinti, planuojama keisti gamyklos paskirtį - ji degins ir pavojingas, ir nepavojingas atliekas.
Kartu teigiama, jog, padidėjus per valandą deginamų atliekų kiekiui, momentinė tarša, manytina, nedidės. Matyt galvojama, jog pastatytiems prieš faktą šiauliečiams turės užtekti to "manytina", juolab, kad kartu aiškinama, jog planuojamų pakeitimų priežastis ta, jog, pasikeitus situacijai pavojingų atliekų rinkoje, „Toksika“ turi pakankamai tik žemo koloringumo atliekų ir nesurenka pakankamai aukšto koloringumo pavojingų atliekų.
Gal manoma, jog šiauliečiai, eilinį kartą verčiami aukotis "vardan tos Lietuvos", nenutuokia, jog gamyklos pirkimo sąlygose ir buvo būtent nurodyti tokie perkamos gamyklos parametrai, kurie leistų deginti vidutiniškai žemo koloringumo atliekas?
Žino šiauliečiai ir tai, jog taip įtartinai priimta pavojingų atliekų deginimo gamykla (kurią jie sutiko leisti statyti visai arti savo miesto, buvo planuojama kaip gamykla, kuri degins tik tas pavojingas atliekas, kurių kitais būdais negalima sutvarkyti) realybėje pavirto ne tik ir paprastų atliekų deginimo gamykla, bet ir monstru, kuris suprojektuotas taip, jog, pasak ekspertų, norint, kad jis veiktų, jame privaloma per metus sudeginti ne mažiau kaip 3840 (iš bendro metinio degintinų atliekų kiekio 8000) tonų naudotos alyvos - pavojingos atliekos, kuri, vietoj to, kad terštų aplinką deginant, gali būti sutvarkoma kitais būdais - pvz., regeneruojama ir perdirbama, kas atitinka ir pagrindinės šio projekto finansuotojos ES skelbiamus prioritetus.
Štai ko nežino šiauliečiai - tai to, jog, gelbėdami „Toksikos“ istorijos veikėjų kailius, teks ne tik rizikuoti savo sveikata, bet ir plačiau atverti savo pinigines. Reikalas tas, jog Europos Komisija - ne mūsų valdininkai, ir ji tikrai įdėmiai pasidomės, kaip jų pinigai skaidriai išleisti. O atėję patikrinti ir suradę, dar ir "stebuklingai" pasikeitusią jų finansuojamo objekto paskirtį, pagal ES paramos taisykles pritaikys sankcijas, kurias ir šiauliečiai, kaip mokesčių mokėtojai, netiesiogiai dalinai solidariai apmokės.
Nežino šiauliečiai ir to, kad pristatytoje Šiaulių visuomenei „Toksikos“ PAV ataskaitoje planuojama pastatyti medicininių atliekų saugykla irgi bus papildomai netiesiogiai dalinai iš jų kišenės, nors apmokėta rangos sutartis buvo "iki rakto", ir tokia planuojama medicininių atliekų saugykla jau seniai turėjo stovėti pastatyta.
Sprogimas „Toskikos“ gamykloje
Be gręsiančio piniginių tuštėjimo meto, dar apkarto šiauliečiams pastarųjų dienų „Toksikos“ elgesys, kai Valstybinės komisijos priimta kaip tinkama naudoti pavojingų atliekų deginimo gamykla, kurią „Toksikos“ atstovai reklamavo kaip švaresnę ir saugesnę nei Šiaulių miesto katilinė, pradirbusi tik tris dienas, buvo stabdoma avariniu būdu, po to vėl paleista, kol, įvykus sprogimui, vėl avariniu būdu sustabdyta.
Apkarto ne tiek eilinį kartą pasitvirtinęs faktas, kad gamykla nesaugi, kiek bandymai meluojant tai nuslėpti. Sprogimas, paneigdamas net mokyklinius fizikos vadovėlius, staiga virto hidrauliniu smūgiu, o „Toksikos“ atstovų pareiškimuose ir oficialiame taršos monitoringe avarinių stabdymų dienomis buvo nurodyta, jog išmetimų nebuvo.
Šiauliečiams jau nebejuokinga skaityti oficialų „Toksikos“ generalinio direktoriaus raštą, kuriame teigiama, jog liepos 26 dieną teršalų į aplinką apskirtai išmesta nebuvo, kai tuo tarpu aplikosaugininkų duomenimis tą dieną vien tik leistina amoniako išmetimų norma buvo viršyta daugiau nei keturis kartus.
Nejuokinga ir tai, jog Aplinkos ministras apie teršiantį aplinką ir sproginėjantį valstybinės reikšmės objektą sužino tik iš žurnalistų ir yra tik "nemaloniai nustebintas" bei samprotauja apie jo neinformavusių pavaldinių motyvus, kurie irgi tik žurnalistų paraginti nuvyko į „Toksiką“ ir iki šiol negali nei patys atsakyti, kiek teršalų buvo išmesta į aplinką per faktinį deginimo įrenginio darbo laikotarpį avarinių stabdymų dienomis, nei „Toksikos“ priversti tai padaryti.
Šnekant su specialistais ir teisėsaugininkais, įtartino „Toksikos“ projekto detales galima vardinti be galo, taip pat nagrinėjant keistą Aplinkos ir Ūkio ministerijų kai kurių valdininkų bei „Toksikos“ meilę rangovams, kai vietoj griežto reikalavimo perstatyti jau apmokėtą gamyklą savo sąskaita taip, jog ši visa apimtimi atitiktų pirkimo sąlygas ir nereikėtų jokių "papildomų gudravimų" šiauliečių sąskaita, ekspertų ir VPT pripažinta neatitinkanti pirkimo sąlygų gamykla yra skubiai priimama kaip tinkanti.
Šiauliečiai sako - „karalius nuogas“
Tačiau šiauliečiams, gal jau pasigailėjusiems, jog kadaise jų būgnai netratėjo prie Vyriausybės rūmų, matyt, trūko kantrybė, ir jie išdrįso „Toksikos“ projekto veikėjams pasakyti, jog "karalius nuogas".
Šiaulių miesto ir rajono savivaldybės oficialiai ir aiškiai pasakė tai, kas jau seniai turėjo būti pasakyta aukščiausiu lygiu. „Toksikai“, rengiančiai PAV ataskaitą su aiškiu siekiu pakeisti pavojingų atliekų deginimo gamyklos techninius, paskirtinius ir aplinkosauginius parametrus, kad "normos ribose galingesnis" priimtas įrenginys apskirtai galėtų dirbti, Šiaulių miesto ir rajono savivaldybės pateikė neigiamas išvadas, kurios iš esmės, manau, sako – „ponai, jei priėmėte, kaip ne kartą teigėte, pirkimo sąlygas ir aplinkosauginius reikalavimus atitinkančią gamyklą, tai prašome - dirbkite, užteks išsisukinėti, gudrauti ir parodykite, jei galite, eksploatacijos metu tuos puikius rezultatus, kurių nesimatė bandymų metu“.
Šiauliečiams pagaliau kilo pagrįstas ir logiškas klausimas, kam reikia keisti gamyklos techninius, paskirtinius ir aplinkosauginius parametrus, jei priėmimo metu pavojingų atliekų deginimo įrenginys atitiko visus reikalavimus ir gali puikiai dirbti bei parodyti reikiamus rezultatus? „Toksika“, o gal priėmėte pagal komandą ne tą, kas buvo pirkta, ir dabar žinote, kad su tuo kažką reikia daryti, nes matote, kad pradės aiškėti "darbeliai"?
O Šiaulių rajono savivaldybė dar papildomai akcentavo, jog iš „Toksikos“ užsakytos ir pritarimui pateiktos PAV ataskaitos matosi, jog rengėjai neatsižvelgė nei į rajono savivaldybės išsakytas neigiamas pastabas, tvirtinant PAV programą, nei į tas pačias rajono savivaldybės neigiamas pastabas, išsakytas viešame PAV ataskaitos aptarime su visuomene, todėl ir teikia neigiamas išvadas dėl „Toksikos“ PAV ataskaitos. Tarsi retoriškai klausdama, kiek dar galima nesiskaityti su šiauliečiais?