Pirmiausia – Lietuvoje, nes kuo blogesnė bus žmogaus teisių padėtis Lietuvoje, tuo nesaugesnė bus pati Lietuva. Mažumų ir kitų labiau pažeidžiamų visuomenės narių, ar tai būtų tautinių mažumų, ar gėjų, ar neįgaliųjų, teisės, tokiomis aplinkybėmis visada tampa išbandymu visuomenėms, kaip tai, deja, įrodė Antrasis pasaulinis karas.
Konservatorė Vilija Aleknaitė-Abramikienė piktinasi, kad „Lietuvos kairieji radikalai <...>, užuot raginę rimčiau paremti kovojančią Ukrainą, Seime organizavo tarptautinę LGBT (lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transseksualų) konferenciją“.
Ji neneigia, „jog gėjai ir lesbietės, kaip valstybių piliečiai, yra lygiaverčiai civilinės teisės subjektai. Jiems turi būti prieinami tie teisiniai instrumentai, kurie leidžia kartu oriai gyventi, naudotis bendru turtu, o reikalui esant jį dalintis arba paveldėti“, tačiau griežtai pasisako prieš homoseksualų santuoką, nes iš jos „niekados negims joks kūdikis“.
V. Aleknaitė-Abramikienė apgailestauja, kad „įtakingos Vakarų valstybės, finansuojančios panašias iniciatyvas, vis dar nesupranta, jog viso labo pila vandenį ant propagandinio Putino malūno, leisdamos jam vaizduoti Vakarus kaip moraliai pagedusius. Dalis Vakarų visuomenės tuo įtiki ir atsitraukia nuo pasipriešinimo Kremliaus vykdomai agresijai“.
Tačiau kur LGTB žmonės turi teisę tuoktis? Rusijoje ar vis daugiau Vakarų demokratinėse valstybių? Ir ar Lietuva siekia tapti kaip Putino Rusija, kur gėjai yra autoritarinio režimo aukų priešakyje, ar civilizuota demokratija, kur ir gėjai gali laisvai kvėpuoti, būti laimingi ir net tuoktis?
V. Aleknaitė-Abramikienė yra Seimo delegacijos Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) Parlamentinėje Asamblėjoje (PA) pirmininko pavaduotoja ir ESBO PA viceprezidentė. Lietuvoje ji daugiausia žinoma kaip tradicinių šeimos vertybių gynėja; tarp užsienio parlamentarų ir tarptautinėse organizacijose - kaip mažos valstybės politikė, išmananti tarptautinio saugumo reikalus.
ESBO misija yra plati. Į krizę Ukrainoje ji reaguoja aukštosios diplomatijos ir daugiašalio dialogo priemonėmis, reikšdama susirūpinimą dėl pagrindinių laisvių ir žmogaus teisių. Turbūt V. Aleknaitė-Abramikienė supranta, kad dėl krizės Ukrainoje negalime apleisti žmogaus (įskaitant LGTB) teisių reikalų Lietuvoje, nes kuo tada skirsimės nuo Rusijos, o būtent LGTB gresia tapti pirmaisiais žaliųjų žmogeliukų taikiniais, jei atsitiktų nelaimė.
Konservatorius Rimantas Dagys tvirtina, kad žmogaus teises ginančios organizacijos „iš esmės gina tik gėjų teises arba radikalių feminisčių idėjas“. Jis nenustebtų, jei „prie minėtų organizacijų finansavimo smarkiai prisideda tiek patys rusai per savo lobistines grupes“.
R. Dagys galvoja, jog būtent gėjai ir feministės yra atsakingi už nedidelį gimstamumą Lietuvoje, o juk Lietuvai reikia žmonių su šautuvais ar automatais, nes be žmonių iš ginklų - jokios naudos. Be jokios, abejonės, pagal tokią logiką už Lietuvos gėjų ir feminisčių stovi Rusija...
Gėjai, kaip, beje, ir feministės, irgi yra žmonės. Jie irgi nenori būti (labiau) persekiojami ar būti visuomenės patyčių objektais dėl to, kad padidėjo Rusijos grėsmė Lietuvos saugumui. Jei moterų ir LGTB žmonių teisės nesvarbios, nes dabar svarbiausia – Lietuvos valstybingumas, kariuomenė ir ginklavimasis, tuomet, jei įvyktų baisiausias scenarijus, mažumų atstovai gali tapti pirmosiomis aukomis ne Rusijos žaliųjų žmogeliukų, o savų... O gal vėl apsimeskime, kad gėjai apskritai neegzistuoja, kad homoseksualumas – tik išsigalvojimas?
Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius, kaip patys populiariausi politikai šalyje, gali nesunkiai pagerinti žmogaus teisių padėtį Lietuvoje, nerizikuodami savo populiarumu, o tiesiog daugiau savo retorikos skirdami žmogaus teisių diskursui.
Kaip neabejotinai rodo visuomenės nuomonių apklausos, žmonės Prezidentę ir Premjerą myli ne vieną dieną, o metų metus, todėl labiau tikėtina, kad jie jų įsiklausys ir pakeis savo pažiūras, o ne nusisuks nuo jų.
Prezidentė dar prieš pirmąją savo kadenciją rinkiminės kampanijos metu 2009 metais sakė, kad kalbėti apie gėjų teises Lietuvoje dar per anksti. Tą patį ji sakė ir šį pavasarį, kandidatuodama į prezidentus antrą kartą. Turbūt ne laikas ir dabar, nes didėja Rusijos grėsmė? O kada bus laikas? Kada, jei ne dabar?
Jei valstybės vadovai ir kiti žinomi šalies politikai reguliariai palankiai pasisakytų LGTB žmonių teisių atžvilgiu, o progų visada buvo ir bus, tai būtų svarbus Lietuvos politikos žingsnis į priekį. LGTB žmonės sulauktų ir mažiau patyčių iš visuomenės pusės, ir jiems nereikėtų gyventi pogrindinio gyvenimo.
Tai padėtų ne tik Lietuvos tarptautiniam prestižui ir pagerintų jos reitingus demokratijos, žmogaus teisių, gerovės, žmogaus socialinės raidos ir kituose indeksuose. Mūsų valstybę palankiau vertintų ir užsienio investuotojai, ir NATO partneriai.
Jei LGTB žmonių Lietuvoje padėtis būtų geresnė, Lietuva būtų saugesnė. Jei į juos nebūtų žiūrima kaip į visuomenės užriby esančius ar išvis neegzistuojančius, o kaip į visaverčius savo šalies piliečius, JAV ir kitos demokratinės valstybės rimčiau žiūrėtų į pačią Lietuvą.
Dabar mes bandome jaustis saugūs, vos ne kasdien gatvėje, darbe ar namuose sakydami, kad karo vis dėlto nebus, o mus apgins NATO. Politikai ir kariškiai pastoviai kartoja, kad NATO sutarties 5 straipsnis dėl kolektyvinės gynybos bus įgyvendintas, jei Lietuvą ištiktų bėda. Tačiau abejonės taip pat praslysta pro jų lūpas, nes visi supranta, kad toks tas gyvenimas – niekada nežinai.
Vis dėlto jei Lietuvoje žmogaus teisės (kaip jos daugiausia suprantamos senosiose demokratijose) būtų gerbiamos labiau, NATO partneriai turėtų daugiau motyvų mus apginti. Kitaip demokratiniai Vakarai Lietuvą labiau priskirtų Rytų vertybinei erdvei. Logika gali tapti labai paprasta – negerbiate LGTB teisių, panašiai kaip ir Rusijoje, tai galbūt jums ir geriau su Rusija.
Taigi ar galime dėl savo netolerancijos rizikuoti ir savo saugumu? Ir turiu galvoje ne tik LGTB teises, tiesiog kasdienė nepagarba joms yra ypač ryški mūsų visuomenėje. Galingoms demokratijoms, kaip JAV, bendra žmogaus teisių padėtis kitose valstybėse visada išlieka svarbi, ypatingai šiuo metu, kai JAV vadovauja prezidentas iš Demokratų partijos.
Tiesa, daugelyje JAV valstijų vis dar nepanaikinta mirties bausmė, o nemažai valstijų su daugiau kaimo vietovėmis išlieka konservatyvios LGTB atžvilgiu, tačiau situacija ir čia gali pasikeisti, nes Aukščiausiasis Teismas turėtų priimti sprendimą dėl draudimo drausti tos paties lyties santuokas visose valstijose.
Lietuvos konservatoriai, kurie dievagojasi esą didžiausi Lietuvos valstybingumo gynėjai, bet kurių daugelis labai siaurai suvokia žmogaus teises, turėtų atidžiau susimąstyti apie tai, kad Lietuva, ignoruodama savo piliečių teises, kenkia savo pačios saugumui, juo labiau Rusijos grėsmės akivaizdoje.