R. Grajauskas. Tik reformos gali išjudinti ekonomiką

Šią savaitę Lietuvoje viešės viena didžiausių ekonominio pasaulio žvaigždžių – Europos centrinio banko (ECB) prezidentas Mario Draghi. Europos ekonomikai vėl pradėjus buksuoti, viso pasaulio akys krypsta būtent į M. Draghi – vadovą institucijos, kurį jau kartą išgelbėjo euro zoną nuo griūties. Tačiau M. Draghi Europos ekonomikos neišjudins, jei jam nepadės ir atskirų šalių vyriausybės.

Euro zonos ekonomika ir vėl lėtėja

Naujausi euro zonos ekonominiai duomenys nesuteikia daug pagrindo optimizmui. Pirmąjį šių metų pusmetį euro zona augo vos 0,1 proc., Vokietijos ekonomika nežymiai susitraukė, Prancūzijos ir Italijos ekonomikos fiksavo minimalius augimo rodiklius. Augimo prognozės sumažintos ir antrajam šių metų pusmečiui. Vidaus paklausos susitraukimą parodo ir pavojingai žema infliacija, rugpjūčio mėn. siekusi vos 0,3 proc.

Ekonominio sąstingio laikotarpiu sprendimų priėmėjai gali remtis trejomis pagrindinėmis priemonėmis: 1) daugiau skolintis ir išlaidauti, 3) didinti pinigų pasiūlą ir 3) imtis struktūrinių ekonomikos konkurencingumo reformų.

Daugiau skolintis dauguma euro zonos valstybių negali. Pirmiausiai dėl to, kad skolos lygis ir taip yra per aukštas. Tik visai neseniai finansų rinkos aprimo (nežinia ar ilgam) dėl abejonės euro zonos šalių galimybėmis aptarnauti milžiniškas savo skolas. Be to, siekiant nuraminti investuotojus, 2012 m. Europos Sąjungos (ES) šalys pačios užsidėjo sau apynasrį patvirtindamos taip vadinamą Fiskalinės drausmės sutartį, kuria griežtai apribojo savo galimybes laikytis neigiamo biudžeto balanso ir taip didinti valstybės skolą.

Todėl nenuostabu, kad nesant galimybių taikyti biudžetines priemones, daugelio akys krypsta į ECB. Pastarieji penkeri metai jau parodė, kad ECB išlieka bene vienintele institucija Europoje, galinčia sąlyginai greitai ir ryžtingai priimti reikiamus sprendimus.

ECB imasi nekonvencinių priemonių

Reaguodamas į ekonominę situaciją euro zonoje, rugsėjo mėn. pradžioje ECB paskelbė keletą svarbių sprendimų. Pirma, bazinė palūkanų norma sumažinta iki rekordinės 0,05 proc. ribos, o už pinigų laikymą ECB komerciniai bankai „gaus“ dar didesnes neigiamas palūkanas, t.y. turės susimokėti 0,2 proc. Antra, ECB ketina bankams paskolinti iki 400 mlrd. eurų keturių metų laikotarpiui už itin palankias 0,15 proc. palūkanas mainais už tai, kad bankai padidins kreditavimą verslui. Trečia, ECB išplės vertybinių popierių, kurių pagrindą sudarys įmonėms suteiktos paskolos ir įmonių obligacijos, supirkimą. Tikimasi, kad vertybinių popierių bus nupirkta už kelis šimtus milijardų eurų.

Dauguma analitikų sutinka, kad šios priemonės yra reikalingos ir kad ECB turėtų dar labiau išplėsti vertybinių popierių supirkimo politiką, išsiplečiant ir į valstybinių obligacijų rinką. Lyginant su JAV, Jungtinės Karalystės ar net Japonijos centriniais bankais, ECB vis dar nesiryžta imtis stambaus masto pinigų masės rinkoje didinimo (angl. quantitative easing).

Konkurencingumo didinimo svarba

Vis dėlto svarbu suvokti, kad problema yra ne ta, kad Europos finansų sistemoje trūksta likvidumo, t.y. laisvų pinigų. Pagrindinė problema yra tai, kad ne tik bankai, bet ir didelė dalis įmonių, ypač Europos šiaurėje, pinigų turi pakankamai, tačiau nedrįsta jų skolinti ar investuoti dėl nepasitikėjimo euro zonos ekonominėmis perspektyvomis.

Todėl vienintelis tvarus ir ilgalaikis sprendimas yra reikiamų ekonominių reformų įgyvendinimas. Lankstesnių darbo santykių įtvirtinimas, verslo aplinkos gerinimas, biurokratinių suvaržymų mažinimas, saugomų ir nekonkurencingų sektorių atvėrimas konkurencijai, per daug išsiplėtusio viešojo sektoriaus efektyvinimas – tai yra pagrindinės veiklos kryptys, kurios turėtų susilaukti sprendimų priėmėjų dėmesio. Vieningos Europos rinkos išbaigimas, ypač paslaugų srityje, taip pat prisidėtų prie didesnės konkurencijos sąlygų sukūrimo. Tik didesnis Europos ekonomikos konkurencingumas ilguoju laikotarpiu atkurs verslo pasitikėjimą ir tokiu būdu padidins įmonių apetitą skolintis ir investuoti.

Lietuvai integruojantis į Europos ekonomikos branduolį, ekonominiai procesai euro zonoje mums rūpės vis labiau. Nuo 2015 m. Lietuva turės tiesiogiai dalyvauti priimant sprendimus dėl ECB politikos. ES ekonominė būklė Lietuvai aktuali ir dėl to, kad būtent į šias šalis keliauja didžioji dalis Lietuvos eksporto. Ir nors pagal verslo aplinkos vertinimą Lietuva pakliūna į pasaulio lyderių dvidešimtuką, mūsų šalyje yra užtektinai erdvės konkurencingumo didinimui – ypač įgyvendinant darbo rinkos bei švietimo reformas, sprendžiant struktūrinio nedarbo problemą, kovojant su įsišaknijusia korupcija bei didinant viešojo sektoriaus efektyvumą.

Narystė euro zonoje sustiprins Lietuvos ekonomiką, tačiau savaime gerovės negarantuos. Ilgalaikė Lietuvos ekonomikos sėkmė priklausys tik nuo to, ar sugebėsime išlaikyti savo šalies konkurencingumą. M. Draghi savo vizito metu tikrai tą primins Lietuvos sprendimų priėmėjams.