Laikraštis tvirtina, kad šį pokalbį su V. Putinu Ukrainos prezidentas esą papasakojo penktadienį Kijeve susitikęs su Europos Komisijos vadovu Jose Manueliu Barroso. Jis remiasi iš ES Užsienio tarnybos gauta šio susitikimo pokalbio santrauka. Anksčiau buvo paskelbta apie telefoninį J.M. Barroso ir V. Putino pokalbį, kurio metu pastarasis pasakė: „Jei norėčiau, galėčiau paimti Kijevą per dvi savaites“. Taigi, terminai traukiasi...

Kad ir kaip ten būtų, akivaizdu, kad V. Putinas, kartodamas politinio rėksnio Vladimiro Žirinovskio akibrokštus, jau neslėpdamas išreiškia Kremliaus ketinimus, tarsi zonduodamas Vakarų visuomenę, ar ji jautriai reaguos į galimos naujos okupacijos planus. Ir Vilniuje kai kas tikrai reaguoja jautriai, o kai kas tiesiog nusisuka, tvirtindamas, kad nereikia kreipti dėmesio į kiekvieną Maskvos išsišokimą…

Bet šįkart prisiminkime dar vieną juodosios propagandos perliuką, kuriuo norima nuteikti rusus ir jiems prijaučiančius prieš tas „pafrontės“ šalis, kurios kažkada buvo sovietų dominija. Turiu galvoje netylančias kalbas apie „baltąsias pėdkelnes“ – baltiško gymio ir kilmės moteris, kurios esą ypač žiauriai kaunasi karštuose taškuose prieš Rusijos karius.

Kaip gegužę rašė žurnalistė Dalia Gudavičiūtė, kelis mėnesius valkioję temą apie neva Lietuvoje, sodyboje netoli Trakų, ruošiamus smogikus Maidanui, Kremliaus propagandistai vėl prisiminė šviesiaplaukes šaules – „pribaltikos“ kalba kalbančias snaiperes, kurios Kijeve nuo namų stogų šaudo „į žmones nuo fašistų ginančius milicininkus“.

Suprantama, kalbama ne apie XIV amžiuje Prancūzijoje madingus pantalonus ar XVI a. atsiradusias rankomis megztas ilgas pėdkelnes, kurių porą Anglijos karalius Henrikas VIII kaip vertingą dovaną gavo iš Ispanijos… Laikraštis „Novaja gazeta“ tvirtina, kad šis terminas atsirado per Pirmąjį pasaulinį karą, kai kareiviai apsimaudavo ilgas apatines kelnes, kad nesušaltų mūšiuose.

Beveik po šimto metų „baltosios pėdkelnės“ atgimė kaip kareiviškas folkloras, reiškiantis kažką pikantiško ir dažnai saldofoniškai nešvankaus. Tačiau per pirmąjį Rusijos karą Čečėnijoje juo pasinaudojo Kremliaus juodųjų technologijų meistrai, šiuo vardu pavadinę mistines biatlono meistres iš Baltijos šalių, kurios naikindavo rusų kareivius, taikliai šaudamos į galvą arba tarpkojį. Jos neva negailestingos belaisviams ir šaudo be klaidų. Tačiau bėda ta, kad niekas paslaptingų snaiperių nėra matęs ir sutikęs.

Per pirmąjį Rusijos karą Čečėnijoje juo pasinaudojo Kremliaus juodųjų technologijų meistrai, šiuo vardu pavadinę mistines biatlono meistres iš Baltijos šalių, kurios naikindavo rusų kareivius, taikliai šaudamos į galvą arba tarpkojį. Jos neva negailestingos belaisviams ir šaudo be klaidų. Tačiau bėda ta, kad niekas paslaptingų snaiperių nėra matęs ir sutikęs.
Č. Iškauskas

Tiesa, būta liudininkų, kurie pasakojo, kad matę, kai federalai jas tardo ir baudžia mirties bausme, pririšę prie tankų ir plėšę į gabalus. Generolas leitenantas Aleksandras Ščerbakovas, kariavęs Kaukaze, 1994 m. netgi tvirtino, kad kasdien tokios samdinės gaudavo po 1000 dolerių ir dar pusantro tūkstančio už nušautą rusų karininką. Armijos generolas Anatolijus Kulikovas 2000 m. išleistuose savo prisiminimuose „Čečėnijos mazgas“ teigia, kad vien tik 1995 m. sausio antrą dekadą Grozne buvo sunaikinta 20 „baltųjų pėdkelnių“.

Mitas apie snaiperes iš Baltijos šalių labai tiko Holivudą mėgdžiojantiems Rusijos kūrėjams. Pavyzdžiu gali būti režisieriaus Andrejaus Končialovskio filmas „Kvailių namai“ arba „Skaistykla“, kurį sukūrė Aleksandras Nevzorovas, liūdnai pagarsėjęs televizijos filmu „Naši“ („Mūsiškiai“) apie 1991 metų įvykius Vilniuje. Beje, A. Končialovskis ir jo brolis Nikita Michalkovas vadina save Gediminaičiais. Tai viena kilmingiausių Rusijos aristokratų atšakų, kildinanti save iš Gedimino sūnų. Taigi, matyt, snaiperės tautybė filme pasirinkta neatsitiktinai…

Maksimas Šaturovas savo prisiminimuose „Abchazija, 1992 m.“ taip pat platina gandus apie „baltąsias pėdkelnes“ iš Baltijos šalių, kariavusias 2006-2008 m. gruzinų-abchazų konflikte. Kiti jas neva matę Padniestrėje, kur snaiperė iš Lietuvos nušovė 33 rusų kareivius (Aleksandro Krylovo 1999 m. filmas „Kalė“), Tadžikistane, kur vienoje konflikto pusėje kovėsi šaulė „šviesiais plaukais“ (Deniso Jevstignejevo juosta „Mama“), gi Jurijaus Karos filme „Aš – lėlė“ (2001 m.) viena iš pagrindinių veikėjų – snaiperė nuo Baltijos Gerda. Andrejaus Negrivodos 2003 m. išleistame romane „Ugninis tornadas“ lietuvės snaiperės vardas – Linda…Paprastai gražios, taiklios ir drauge labai žiaurios biatlonininkės, šaudymo sporto meistrės kažkodėl pasirinktos iš Lietuvos. Nesunku pastebėti, kad dažniausiai jų vardai, ar šviesus gymis tapatinamas su įsišaknijusiu nacių esesininkės įvaizdžiu…

Keletas Rusijos portalų, dažniausiai susijusių su kariškiais, desantininkais, OMONu, ilgą laiką tampė kažkokios pirmojo Čečėnijos karo snaiperės, prisiekusios jaunų rusų karininkų žudikės Militos Tralkautienės ar Trankautienės pavardę. Rusijos specialiosios tarnybos net ėmėsi jos paieškos, bet galop padarė išvadą, kad „baltoji pėdkelnė“ iš Lietuvos desantininkų buvo sugauta ir išmesta iš sraigtasparnio…Tad gandas buvo paleistas, ir jis paliko pėdsaką rusų sąmonėje.

Paprastai gražios, taiklios ir drauge labai žiaurios biatlonininkės, šaudymo sporto meistrės kažkodėl pasirinktos iš Lietuvos. Nesunku pastebėti, kad dažniausiai jų vardai, ar šviesus gymis tapatinamas su įsišaknijusiu nacių esesininkės įvaizdžiu…
Č. Iškauskas

Buvęs Čečėnijos prezidentas Aslanas Maschadovas yra pripažinęs, kad pirmajame Čečėnijos kare tikrai dalyvavo 2-3 lietuviai, vienas lenkas, 12 ukrainiečių, 80 arabų, 5-6 kabardinai ir daug ingušų. Yra žinoma tik apie vieną žuvusį lietuvį, kovojusį čečėnų būriuose: Linas Vėlavičius žuvo prie Arguno 1995-aisiais.

D. Gudavičiūtės gegužę kalbinta Aminat Saijeva, Džoharo Dudajevo pristatyta Čečėnijos Ičkerijos atstovė Lietuvoje, paneigė, kad Čečėnijoje kada nors kovojo snaiperės iš Lietuvos. A. Saijeva Čečėnijoje specialiai domėjosi, kiek gali būti pagrįsta legenda apie „baltąsias pėdkelnes“. Visi tik juokėsi. Kovotojų manymu, kariauti apsirengus baltai – absurdiška. Balta spalva matoma iš tolo, o snaiperės turi maskuotis. Jau nekalbant apie sumaištį, kurią tarp karių sukeltų tik pėdkelnėmis apsitempusi moteris. A.Saijeva spėjo, kad greičiausiai pėdkelnėmis rusai vadina aštuntajame dešimtmetyje buvusias labai madingas tampres (moteriškas kelnes iš tampraus audinio), kurių buvo ir baltų. Šis drabužis seniausiai išėjo iš mados, tačiau politizuotas „baltųjų pėdkelnių“ įvaizdis gajus iki šiol.

Snaiperės iš Baltijos šalių, pasirodo, sėjo mirtį ir nuo Kijevo namų stogų. Jos demonstratyviai šaudė specialių pajėgų kovotojams... į kairę akį. Žūsta nemažai nekaltų žmonių, tačiau tikslas pasiektas: samdinės priskiriamos "kruvinam fašistiniam režimui", toliau seka isterija prorusiškoje žiniasklaidoje, esą Maidanas pilnas benderininkų ir paslaptingų šaulių, kurių veiksmai panašūs į nacių…

Šitaip norima sukurti ir palaikyti mitą, kad baltijiečiai iš prigimties nekenčia rusų, jie tapatinami su naciais, ir taip Kremliaus propaganda skatina antivakarietišką isteriją, kuri šiuo metu, V. Putinui sukėlus tikrą psichozę Rusijoje, eskaluoja neapykantą Vakarams ir motyvuoja agresyvius Kremliaus planus artimiausių kaimynų atžvilgiu.

Ar ne taip elgėsi Adolfas Hitleris, sukėlęs nacistinę psichozę? Tačiau karui pradėti jam reikėjo šešerių metų, o V. Putinas į Vilnių ant tanko atriedėti ketina per dvi dienas…