Jei nuo kalbėjimo apie ją mūsų namuose pasidarytų šilčiau, tai jų šildyti gal net nebereikėtų, bet taip nėra.
Ir jei manęs paklausite, kokia bus šilumos kaina šį sezoną, atvirai pasakysiu: nežinau. Bet tikrai žinau, kad savivaldybės turės daužyti galvomis į Valstybinės energetikos ir kainų komisijos sieną, bandydamos įrodyti, kad ta kaina turėtų būti bent keliais centais mažesnė nei siūlo savivaldybių šilumos ūkius eksploatuojantys privatūs šilumos tiekėjai.
Bet būtent jų žodis ir vėl bus lemiamas. Nors Vietos savivaldos įstatymas numato, kad už šilumos tiekimą yra atsakingos savivaldybės. Bet jų argumentai pasmerkti likti niekiniais, nes kitas įstatymas numato, kad kainų komisijos biudžetas tiesiogiai priklauso nuo energetikos įmonių pelno. Ar tokioje situacijoje gali būti išgirstas savivaldybių balsas? Ne.
Įrodinėjant galima ne tik sušilti, bet ir sukaisti iki devinto prakaito, tačiau šilumos tiekėjų žodis vis tiek liks paskutinis ir netrukus atvėsins apie ne mažesnes, o tiesiog įperkamas šilumos kainas svajojančias savivaldybes. Ypač tas, kurios dėl vienokių ar kitokių priežasčių savo šilumos ūkius išnuomojo privatininkams.
Tą prieš keliolika metų padarė ir Druskininkai, kai savivaldybės šilumos tinklai buvo atsidūrę ant bankroto ribos ir bankas juos baudėsi parduoti kaip menkavertį turtą. Per kančias surasti keli investuotojai, išsiaiškinę situaciją, spruko lauk ir ilgalaikė nuoma pagaliau atsiradusiam privačiam nuomininkui atrodė tinkamiausias variantas.
Įvertinant įgytą patirtį, neabejoju, kad šiandien sprendimai būtų kitokie. Bet gręžiojimasis į praeitį nėra perspektyvus. O žvelgiant į ateitį, reikia išdrįsti pripažinti, kad įvertinant šilumos gamybos kaštus, tikėtis pigesnės šilumos būtų sudėtinga. Šilumos gamybos kaštai yra nuolat dėl įvairių priežasčių kintantis dydis. Jis labiausiai priklauso nuo dujų ar biokuro kainų.
Jeigu dujos Lietuvoje yra brangiausios Europoje, tai negali šiluma pas mus būti pigesnė nei Vokietijoje. Esminis skirtumas tas, kad vokietis už šilumą gali sumokėti nedejuodamas, o ne vienas lietuvis ją jau gauna skolon, kurią išsimoka pasibaigus šildymo sezonui.
Už tai ant privačių šilumos tiekėjų galime pykti kiek norim, bet turime pripažinti, kad jie nedirbs nuostolingai. Jų tikslas yra pelnas. Tačiau VALSTYBINĖS kainų ir energetikos komisijos tikslas turėtų būti atstovauti vartotojo, o ne gamintojo interesams. Gamintojas kainų komisijai turėtų įrodinėti, kad kaina turi būti trim centais aukštesnė, o ne savivaldybė nueiti kryžiaus kelius, įrodinėdama, jog kaina turi būti dviem centais mažesnė.
Savivaldybė yra arčiausiai šilumos vartotojų esanti institucija ir ji geriausiai žino šilumos ūkio žmonėms keliamas problemas bei jų sprendimo būdus, bet dažnai negali jų panaudoti.
Druskininkuose šiuo metu 50 proc. šilumos tiekiama naudojant biokurą ir dėl to sumažėjo šilumos kaina. Bet tai pavyko tik todėl, kad biokuro katilo statybai buvo gauta ES parama. Jeigu šis katilas būtų pastatytas už privataus investuotojo lėšas, pasiskolintas iš banko, pigesnė šiluma būtų likusi tolima svajone, nes privatininko padarytas investicijas kainų komisija neišvengiamai būtų įskaičiavusi į šilumos gamybos kaštus.
Druskininkų šilumos tinklus išsinuomojusi „Litesko“ statyti biokuro katilą savivaldybei siūlė gerokai anksčiau. Tačiau tuo metu įstatymas neleido naudoti šiam tikslui ES paramos ir visos padarytos investicijos būtų prislėgusios vartotojų pečius.
ES parama šilumos ūkiui yra būtina. Jos panaudojimas – viena galimybių užkirsti kelią šilumos kainos augimui.
Biokuro naudojimas – antra galimybė, bet, reikia pripažinti, laikina. Tikrąją biokuro naudojimo kainą pajusime, kai biokurą naudos dauguma katilinių. Biokuro rinka Lietuvoje jau monopolizuota, jo kaina nereguliuojama ir ją nustato anaiptol ne kuro birža. Šią situaciją bei galimas jos pasekmes reikia įvertinti labai rimtai: jei mes šiandien pykstame ant Ivano, sėdinčio ant vamzdžio, neleiskime, kad Lietuvoje atsirastų Jonas, sėdintis ant sunkvežimio.
Tad vieno, išganingo recepto, kaip atpiginti kainą, nėra. Jis susideda iš daugelio dalykų: renovacijos, investicijų, bet viskas turi būti protinga, pamatuota ir apskaičiuota.
Žmonės piktinasi, kad virš trasų ir žiemą žaliuoja žolė. Tačiau trasų renovacija, negaunant paramos, yra labai rizikinga. Yra paskaičiuota, kad jeigu jų nuostoliai dėl to sudaro 21 proc. ir trasų renovavimui būtų paimtas kreditas, tai investuojant šiluma pabrangtų. Nes visi investuoti pinigai nugula į kainos tarifą.
Senų pastatų renovacija yra būtina ir džiaugiuosi, kad į šį procesą įtrauktos savivaldybės jį ne tik išjudino, bet ir labai paspartino. Bet reikia nepamiršti, kad renovuojant pastatus, naudojant daugiau energijos iš atsinaujinančių šaltinių, mažės šilumos vartojimas ir tai turės tiesioginę įtaką jos kainai.
Miestuose, kuriuose statomi nauji, didelių energetinių pajėgumų objektai, - Druskininkai yra vienas šių miestų - tokios grėsmės nėra. Tačiau valstybiniu lygiu ji turi būti įvertinta ir neapeinama.
Tad dėliojant šilumos kainos atpiginimo receptą, reikia labai atsakingai įvertinti kiekvieno „medikamento“ dozę ir dirbti kompleksiškai, o ne ieškant panacėjos vienoje vietoje.