Paprastai lietuvis virsta rusu, kai paslydęs išsitiesia ar plaktuku trinkteli sau per pirštus, tačiau čia aptarsiu atvejus, kai jis virsta rusu, reaguodamas į Putino režimo melą. Patologišką.
Mano tėvo pavyzdys iškalbingas ta prasme, kokia mažas kraujo lašelis suteikia vertingos informacijos apie viso organizmo būklę. Savo ruožtu socialinio organizmo, Tautos, dvasinę būklę ir jos atsparumą totaliniam melui bei demagogijai įtikinamai atskleidė dainuojanti revoliucija, Nepriklausomybės atkūrimo preliudija.
Kaip mes išsiugdėme imunitetą raudonajai propagandai
Sovietai ideologijoje pastatė beprotnamį ir gyveno pagal beprotnamio dėsnius. Tačiau tai buvo blogio genijaus (tiesa, Hitleris laikė Staliną tiesiog genijumi) pastatytas beprotnamis. Žmonės, išdrįsę viešai suabejoti, ar Sovietų Sąjunga yra laisvės ir teisingumo karalystė, buvo grūdami į kalėjimus arba uždaras psichiatrines ligonines – beprotnamius beprotnamyje.
Šį trofėjų paėmusius raudonarmiečius ištiko šokas – puoduose buvo ne perpus su pjuvenomis, kaip skelbė oficiali propaganda, bet perpus su mėsa troškintos pupelės, nuo kurių sklido nuostabus aromatas. Išbadėję kareiviai, kas katiliuku, kas šalmu semdami košę, prisikirto tokio skanaus maisto, kokio nevalgydavo net ir per didžiąsias revoliucines šventes.
Tačiau idilę nutraukė SMERŠ (smertj špionam trumpinys) operatyvininkai. Jų įsakymu fašistų košė nedelsiant buvo išmesta, o jos prisiriję kareiviai sulaikyti, ištardyti ir kaip potencialūs kenkėjai, galintys pakirsti Raudonosios Armijos dvasią, vos išvengė karo lauko teismo. Antraip jų, ko gero, būtų laukęs šio teismo meniu pagrindinis patiekalas – mirties busmė.
Laimei, trofėjinę košę SMERŠ operatyvininkai paskelbė esančia užnuodyta, o iš kareivių paėmė rašytinį pasižadėjimą, kad jie neatskleis karinės paslapties, kurios turinį, štai kur absurdo teatro viršūnė! – sudarė vokiečių košės turinys. Šis kuriozas rodo, kokia totalinio kretinizmo dvasia buvo persunktas sovietinės ideologijos beprotnamis. Ir ne tik.
Taip pat jis atskleidžia geležinę beprotnamio logiką. Išties, jeigu sovietų kareivis išdrįs prasižioti, kad fašistai maitinami geriau nei raudonarmiečiai, tai jis dar leptels, kad ir fašistų kulkosvaidžiai, automatai ar tankai ir lėktuvai geresni. Nuo čia vienas žingsnis iki išvados, kad ir santvarka, kuri geriau maitina savo kareivius, duoda jiems į rankas geresnius ginklus, yra pranašesnė.
Tačiau netgi ir šis kretinizmo epizodas nublanksta prieš baisų raudonosios demagogijos melą apie tariamą sovietų sistemos ir sovietinio žmogaus humanizmą. Ryški šio teiginio iliustracija – monumentas Berlyno Treptovo parke. Monumento centrinė figūra – svastikos nuolaužas pamynęs sovietų karys, kuris vienoje rankoje laiko kalaviją, kitoje – išgelbėtą vokiečių mergaitę.
Neišlaikę kraupaus ir siaubingo reginio, pažeminti vokiečiai kartais perpjaudavo gerkles savo išniekintoms dukroms bei žmonoms ir nusižudydavo patys. Apskritai išvaduotojai išžagino apie pustrečio milijono vokiečių moterų. Taigi, minėtas monumentas, įkūnijantis šleikščiai saldžią sovietinio humanizmo iliuziją, griežtai kalbant, pakartotinai išniekina išžagintų moterų atminimą.
Nepaisant izoliuoto gyvenimo už geležinės uždangos ir sielą bei psichiką žalojančios totalinės propagandos, mes, lietuviai, sugebėjome ne tik atsispirti jos nuodams, bet ir būti avangarde tų, kurių pastangomis subyrėjo Blogio imperija. Kodėl antikrikščioniškas monstras, besiremiantis krikščioniška nuostata, kad pradžioje buvo Žodis, nesugebėjo mūsų apmauti?
Todėl, kad imunitetą nuodingam žodžiui mes išsiugdėme, išlaikę per amžius puoselėtą dvasinį ir fizinį ryšį su šlovinga praeitimi, žeme nepalūžę ir neprasigėrę. Sakysit, ar maža tautiečių jaučia nostalgiją tiems, kurie juos žiauriai išprievartavo? Ne, tačiau žmogaus, siekiančio senelio pavyzdžiu parvežti Putino saulę, vardas Lietuvoje paprastai yra saistomas tik su necenzūrine leksika.
Putiniškoji propaganda ir mūsų fobijos
Kiekvienas, kas netingi, gretina Putiną su Stalinu ir Hitleriu, suteikdamas pilkam kagėbistui per daug garbės. Palyginti su šiais blogio gigantais, Putinas yra kur kas smulkesnio kalibro politikas – Liliputinas. Jis, kaip agresorius, tegul ir labai matomas, bet išimtinai dėl vienos priežasties – stovi ant minėtų gigantų pečių ir veikia vadovaudamasis jų metodais.
Dėsninga, kad KGB pulkininko režimas minta generalisimo sukurtos propagandos syvais. Štai Baltijos šalių okupaciją bolševikai dangstė neva šiose šalyse susidariusia revoliucine situacija, dėl kurios jų gyventojai su gėlėmis sutiko Raudonąją Armiją. Nepaisydamas paviešintų Molotovo– Ribentropo pakto slaptųjų protokolų, Kremlius įsikibęs laikosi šios, raudonųjų miunhauzenų sukurptos pasakėlės.
Tačiau, nors ir tęsdamas įžūlaus ir begėdiško melo paženklintas bolševikų tradicijas, Putino propagandos aparatas dažnai klysta, demaskuodamas pats save. Pavyzdžiui, žaliųjų žmogeliukų išsižadėjęs Putinas, vis dėlto vėliau pripažino tai, kad jie rusų kariai. Melas netrikdo melagio, esą nesvarbu, ar Krymo referendumą užtikrino kariai, svarbu, kad liaudis laisvai išreiškė savo valią.
Kurgi ne, ar gali būti laisvesnis valios išreiškimas nei tas, kuris paremtas okupantų automatų vamzdžiais? Arba kokia apgailėtinai niekinga yra viena iš rusų versijų, esą Malaizijos avialainerį numušė jį persekiojęs ukrainiečių naikintuvas. Ironišką šypseną kelia šią versiją patvirtinusi pseudoliudytoja, regis, tam reikalui specialiai nusamdyta iš agentūros „Viena boba sakė“.
Informacija apmąstymams: jeigu „faktą“, esą 14 524 lenkų karininkus Katynėje sušaudė vokiečiai, „patvirtino“ 95 geležiniai liudytojai, tai minėtą versiją – viena sutrikusi moterėlė. Pagaliau, ko vertas absurdiškas Rusijos invazijos į Rytų Ukrainą neigimas, lyginant su jėzuitiškai išradinga Stalino propaganda, kuri agresoriui visuomet sugebėdavo suteikti moralinį aukos statusą.
Maža to, Putino režimo propaganda nė iš tolo neprilygsta didžiausio visų laikų ir tautų genijaus sukurtai propagandai ir dėl objektyvių priežasčių. Griuvusi geležinė uždanga, žodžio ir saviraiškos laisvė, neribota prieiga prie informacijos ir kiekvienam atsivėrusios Vakarų civilizacijos vertybės yra veiksmingas priešnuodis prieš melą.
Tad kodėl Lietuva laikas nuo laiko draudžia tam tikrų Kremliaus telekanalų transliaciją? Sakysit todėl, kad melaginga ir žmones kiršinanti dezinformacija neturi nieko bendra su žodžio ir spaudos laisve? Žinoma, ne. Lygiai kaip dailininko avangardisto „šedevras“, eksponuotas vienoje dailės galerijoje šokiruojančiu, bet tiksliu pavadinimu „Menininko ekskrementai“, neturėjo nieko bendra su menu.
Nepaisant to, ko gero, teisūs tie apžvalgininkai, kurie teigia, kad tokie draudimai yra maloni dovanėlė Kremliui. Jis turi puikų pretekstą spekuliacijoms, esą Lietuva yra policinė valstybė, kuri gniaužia žodžio laisvę ir persekioja žurnalistus. Taip pat paniškai bijo Rusijos skleidžiamo tiesos žodžio ir atsitveria nuo jo šiuolaikine geležine uždanga.
Tokius kliedesius galima būtų ignoruoti, jeigu minėti draudimai pasiteisintų. Tačiau į tai nepanašu. Jau nekalbu apie draudžiamo vaisiaus sindromą ir technines galimybes gauti šį vaisių. Kalbu apie tai, kad lietuvis menkai vertina lietuvį, jeigu mano, kad jis pats atsparus ideologiniam užkratui, o jo artimas – ne. Argi artimas neįrodė savo imuniteto nuodingam žodžiui? Ar ne iš švento pasipiktinimo jis kartais virsta rusu?
