Remdamasis akivaizdžiais faktais, V. Bešanovas demaskuoja ir mūsų dienomis Rusijos valdžios aktyviai skleidžiamą okupacijos neigimo melagingumą. Knygoje „Raudonasis žaibo karas“ išryškėja, kad SSRS pasirašė vadinamąjį Ribentropo–Molotovo paktą jokiu būdu ne taikiais tikslais, o ketindama nedelsiant žaibiškai okupuoti kaimynines šalis. Tai nenuneigiamai patvirtina tuoj po to prasidėjusi Sovietų Sąjungos brutali karinė ekspansija, kurios aukomis tapo ir visos trys nepriklausomos Baltijos valstybės, tarp jų – Lietuva.
Skaitytojams siūlome knygos ištraukas:
Ribentropo–Molotovo paktas buvo ilgo agresorių bendradarbiavimo rezultatas. Jis leido dviem diktatoriams sunaikinti Lenkiją, SSRS susidoroti su Baltijos šalimis, prisijungti dalį Rumunijos, atimti dalį ir Suomijos teritorijos.
Vidurio ir Rytų Europa buvo dalijamasi taip, tarsi būtų asmeninė SSRS ir Vokietijos nuosavybė. Pasirašiusieji dokumentą žinojo, kad kils didžiulis karas, kainuosiantis milijonus žmonių gyvybių. Rugsėjo 1 d. Vokietija, o po kelių savaičių ir SSRS užpuolė Lenkiją. Prasidėjo Antrasis pasaulinis karas.
Praėjo vos savaitė ir Lenkijoje prasidėjo teritoriniai bei politiniai „pokyčiai“.
Kaip paskutinį argumentą Anglija rugpjūčio 25 d. pasirašė su Lenkija tarpusavio pagalbos sutartį. Kaip visos padorios šalys, su slaptuoju protokolu, įvardijančiu bendrą priešą Vokietiją, ir su apibrėžtomis „įtakos sferomis“. Tolesnės nuolaidos Londonui ir Paryžiui reiškė atsisakyti didžiųjų valstybių statuso. Hitlerio tai nesustabdė, jis kliovėsi savo, kaip visada, genialiu padėties įvertinimu: „Tapo aišku: turtingos šalys iš karo maža ką laimėtų, bet galėtų labai daug prarasti, kiekviena šalis turės nuostolių, net laiminčio karą nugalėtojo jėgos išsenka... Apskritai Anglija yra toje pačioje plėtros stadijoje, kokioje buvo 1934 metais. Prancūzija, panaši į silpną žmogų, tačiau ant pečių besinešantį ir kulkosvaidį, ir patranką. Maži šauktinių kontingentai; jau seniai tarnybos terminas – tik vieneri metai. Ginkluotė taip pat ne idealios būklės. Apskritai karinis potencialas ribotas“.
Išvada: bet kuriuo atveju „anglų ir prancūzų skubi pagalba Rytų frontui neįmanoma“. Galiausiai, pareiškė fiureris per pasitarimą Oberzalcerberge, kas nerizikuoja, tas negeria šampano: „Negalima pasiekti nei politinio, nei karinio laimėjimo nerizikuojant“. Be to, kilus konfliktui su Anglija, „neutralus“ Stalinas pažadėjo jam SSRS šiauriniuose uostuose paslėpti Atlanto vandenyne plaukiojančius Vokietijos laivus.
Antrasis pasaulinis karas prasidėjo. Viskas vyko pagal Stalino planą. Kalbėdamasis su Kominterno vadovais, rugsėjo 7 d. Vadas taip apibūdino susiklosčiusią padėtį: „... karas vyksta tarp dviejų kapitalistinių šalių grupių dėl pasaulio perdalijimo, dėl pasaulinio viešpatavimo! Mes nieko prieš, jei jie gerai apsidaužytų ir abu nusilptų. Neblogai, jei Vokietijos rankomis bus išklibinti turtingiausių pasaulio kapitalistinių šalių pamatai. Hitleris, pats to nesuprasdamas ir nenorėdamas, pakerta kapitalizmo sistemą… Mes galime manevruoti, pastūmėti vieną šalį prieš kitą, kad geriau įsipliektų. Nepuolimo paktas tam tikru mastu padeda Vokietijai. Tolesnis veiksmas – stumtelėti kitą šalį“. Kalbant apie Lenkiją, „... sunaikinti šią valstybę dabartinėmis sąlygomis reikštų, kad viena buržuazine fašistine valstybe bus mažiau! Kuo būtų blogiau, jei sutriuškinę Lenkiją mes išplėstume socializmo sistemą naujomis teritorijomis ir gyventojais“. Aišku, kad šie sovietų užsienio politikos tikslai nebuvo viešinami, atvirkščiai, daryta viskas siekiant įtikinti pasaulio viešąją nuomonę, jog Sovietų Sąjunga griežtai laikosi neutraliteto ir tik labai susirūpinusi dėl savo saugumo.
Taigi susiklostė situacija, apie kurią nuo 1917 m. svajojo bolševikai. Tegul jie „gerai apsidaužys“. O paskui: „Plieno durtuvais ir Vorošilovo šaulių salvėmis ant galingų Sovietų sparnų mes atnešime laisvę kapitalistinių šalių darbininkų klasei ir iškelsime komunizmo vėliavą likusiuose penkiuose šeštadaliuose Žemės rutulio!“
Gyvybinės erdvės komunistams reikėjo kur kas daugiau negu nacistams.
Todėl, kai fiureris pasiūlė Kremliui ketvirtąkart padalyti Lenkiją, sovietų generalinis sekretorius su džiaugsmu patvirtino paktą su Vokietija. Kalbėdamasis su Georgijumi Dimitrovu Stalinas paaiškino savo poziciją: „Sunaikinti šią valstybę dabartinėmis sąlygomis reikštų viena fašistine valstybe mažiau! Kuo būtų blogai, jei sutriuškinę Lenkiją mes išplėstume socializmo sistemą apimdami naujas teritorijas ir jų gyventojus“. Kokių gali būti abejonių? Lenkija buvo priešiška – „ponų“, „fašistinė“ – valstybė, taigi ją sunaikinti yra pažangus ir naudingas dalykas proletariatui.
Neįtikima, bet Sovietų Sąjungos ir Vokietijos susitarimo faktas Lenkijos vyriausybės visai neprivertė susimąstyti. Pavyzdžiui, apie tai, prieš ką ketina draugauti du totalitariniai žudikai? Sutartyje su britais galimybė Lenkijai kariauti dviem frontais net nebuvo minima.
1939 m. rugpjūčio 31 d. Hitleris pasirašė direktyvą Nr. 1, pagal kurią Lenkijos užpuolimas turėjo prasidėti rugsėjo 1 d. 4.45 val. ryto.
„Mums visiems žinoma, kad nuo to meto, kai nacistai atėjo į valdžią, Sovietų Sąjungos ir Vokietijos santykiai buvo įtempti... Bet, kaip kovo 10-ąją pasakė draugas Stalinas, „mes – už dalykiškus santykius su visomis šalimis“. Atrodo, kad Vokietija teisingai suprato draugo Stalino pareiškimą ir padarė teisingas išvadas. Rugpjūčio 23-iąją reikia laikyti didelės istorinės reikšmės data. Tai posūkio taškas Europos ir ne tik jos istorijoje. Visai neseniai vokiečių nacistai laikėsi užsienio politikos, kuri buvo labai priešiška Sovietų Sąjungai. Bet dabar padėtis pasikeitė ir mes nustojome būti priešai...
Pagal Sovietų Sąjungos ir Vokietijos susitarimą Sovietų Sąjunga neprivalo kariauti nei britų, nei vokiečių pusėje. SSRS vykdo savo politiką, kurią lemia SSRS tautų interesai ir niekas kitas...
Sovietų Sąjunga sudarė nepuolimo paktą su Vokietija, be kita ko, todėl, kad derybos su Vokietija ir Anglija susidūrė su neįveikiamais prieštaravimais ir baigėsi nesėkme dėl Anglijos ir Prancūzijos valdančiųjų sluoksnių kaltės. Šie žmonės reikalauja, kad SSRS būtinai įsiveltų į karą prieš Vokietiją Anglijos pusėje. Ar tik neišprotėjo šie įsismaginę karo kurstytojai? ... Jei šie ponai turi tokį aistringą norą kariauti, tegul kariauja patys, be Sovietų Sąjungos. O mes pažiūrėsime, kokie tai kareivos“.
Vakare įvyko provokacija Gleivice.
„Nepakenčiamos lenkų akcijos“ privertė taikią Vokietiją veikti.
Pagal planą „Weiss“ vokiečiai sutelkė prieš Lenkiją svarbiausias vermachto pajėgas – 42 kadrines divizijas, iš jų 6 tankų ir 4 motorizuotąsias. Dar 15 divizijų buvo paliktos antrajame ešelone.
Generolo Teodoro fon Boko vadovaujama „Šiaurės“ armijų grupė – 3-ioji ir 4-oji armijos – smogė „Lenkijos koridoriui“ iš Pomeranijos ir Rytų Prūsijos. Sutriuškinusios ten buvusią priešo kariuomenę svarbiausios jos pajėgos turėjo žygiuoti Narevo upės link. Trims „Pietų“ grupės generolo pulkininko Gerdo fon Runštedto armijoms, puolančioms iš Silezijos ir Slovakijos, reikėjo sutriuškinti lenkų grupuotę Haliče bei didžiajame Vyslos vingyje ir plėtoti puolimą Varšuvos link atkertant kelią priešui pasitraukti iš Poznanės kyšulio. Motorizuotosios divizijos turėjo užimti svarbiausias Vyslos perkėlas. Taip vokiečiai, naudodamiesi palankia Lenkijos geografine sienų linija ir „žaibo karo“ idėjomis, ketino pralaužti gynybą iš dviejų krypčių, greit atlikti aprietimo į gilumą manevrą ir apsupti svarbiausias lenkų pajėgas vakariau Varšuvos.
Lenkų „Z“ plane buvo numatyta gintis per visą sienos ilgį trijų armijų ir trijų operatyvinių grupių pajėgomis iki to meto, kol įsikiš Anglijos ir Prancūzijos kariuomenė, o paskui pereiti į kontrpuolimą. Lenkų generalitetas, mokęsis iš prancūzų strategų, kaip ir jie, mąstę Pirmojo pasaulinio karo kategorijomis, vienodai ištęsė kariuomenę per visą beveik 1900 kilometrų ilgio sieną. Be to, menkas geležinkelių tinklo pralaidumas iš esmės neleido keisti šios dispozicijos ir laiku permesti pajėgų į didžiausią grėsmę keliančius ruožus. Vokiečiai, ir be to turėję nemenką karių skaičiaus persvarą, sudarę didžiulius „kumščius“ pagrindinių smūgių ruožuose, pasiekė didžiulę persvarą. Vietovė karo veiksmų teatre puikiai tiko masiškai panaudoti šarvuotąją techniką.
Lenkų kariuomenė, neprilygstanti priešui visais atžvilgiais, iš pat pradžių pateko į didžiulį „katilą“ ir buvo pasmerkta pralaimėti. Juk ir buvo tikimasi išsilaikyti maždaug dvi savaites. Nors Pilsudskį pakeitęs maršalas Rydz-Smiglas, kuris, kilus karui, automatiškai turėjo tapti vyriausiuoju kariuomenės vadu, pasitikėdamas teigė, kad Lenkija išsilaikys bent kelis mėnesius. Paskui, 15-ąją mobilizacijos dieną, pradės pulti galingiausia pasaulyje Prancūzijos kariuomenė ir Hitleriui bus galas. Tam reikalui Lenkijos vadovybė rengė „įsiveržimo korpusą“.
„Ko gera, sunku nustatyti, koks buvo Lenkijos kariuomenės išskleidimo operatyvinis sumanymas, – stebėjosi feldmaršalas Erichas fon Manšteinas, – jei tik tai nebuvo noras „pridengti viską“, ar galbūt teisingiau bus pasakyti, nieko neatiduoti savanoriškai. Toks noras paprastai silpnesniąją pusę pasmerkia pralaimėjimui... Apskritai lenkų temperamentą labiau atitiktų puolimo negu gynimosi idėja. Praėjusių laikų romantiški prisiminimai bent jau nesąmoningai dar neišgaravo iš lenkų kareivių galvų...
Taigi gali būti, kad Lenkijos kariuomenės išskleidimo planas, išskyrus norą „nieko neatiduoti“, apskritai neturėjo jokios operatyvinės idėjos, o buvo tik kompromisas tarp būtinybės gintis nuo pranašesnių priešo pajėgų ir ankstesnių išdidžių puolimo planų. Kartu klaidingai manyta, kad vokiečiai puls pagal prancūzų pavyzdį ir kad netrukus puolimas virs nejudriu poziciniu karu“.
Rugsėjo 1-osios ankstų rytą Vokietijos motorizuotieji ir tankų junginiai, nubloškę priedangos dalinius, pradėjo mūšius su Lenkijos kariuomenės pagrindinėmis pajėgomis. Penkiskart gausesnė ir kokybiškesnė vokiečių aviacija greit iškovojo visišką pranašumą ore. Jos masiniai antskrydžiai prieš administracinius centrus, geležinkelio stotis, svarbiausias transporto magistrales bei ryšių mazgus trukdė baigti mobilizaciją, gabenti karinius krovinius, naikino Lenkijos kariuomenės valdymo priemones. Gynyba išilgai sienos pradėjo irti jau karo trečią dieną.
Nuo rugsėjo 3 d. visa Lenkijos kariuomenė ėmė trauktis į vadinamąją „pagrindinę poziciją“. Tą sekmadienį vienintelė maloni naujiena buvo Anglijos ir Prancūzijos ultimatumas Trečiojo reicho vyriausybei, kuriame iš Vokietijos reikalauta per dvi valandas nutraukti kovos veiksmus prieš Lenkiją ir atitraukti kariuomenę prie Vokietijos ir Lenkijos sienos. Vokiečiai ultimatumą ignoravo. Tuo metu Maskvoje įvyko įdomus V. Molotovo ir Lenkijos pasiuntinio Vaclavo Gžybovskio, turinčio nurodymus oficialiai informuoti sovietų vyriausybę apie vokiečių agresiją, pokalbis.
Sąjungininkai paskelbė karą Vokietijai 17.00 Berlyno laiku.
Prancūzų vyriausiasis kariuomenės vadas generolas Morisas Gamelenas atsiuntė maršalui Rydz-Smiglui telegramą, kurioje pranešė, kad rugsėjo 4 d. jis pradės kovos veiksmus sausumoje. Tai Lenkijos vadovybei leido tikėtis, kad sąjungininkų puolimas labai pakeis strategines aplinkybes.
Hitleriui, de jure priverstam kariauti dviem frontais, tuojau parūpo, kada gi į Lenkiją įžengs sovietų kariuomenė. Jis manė, kad ši akcija automatiškai SSRS padarys jo sąjungininke, nes Anglija ir Prancūzija bus priverstos paskelbti karą Sovietų Sąjungai. Iš Berlyno į Maskvą nuskriejo Ribentropo pasirašyta telegrama su prierašu „Labai skubiai!“:
„Mes tikimės visiškai sumušti Lenkijos kariuomenę per kelias savaites. Tada laikysime okupuotus tuos rajonus, kurie, kaip numatyta Maskvoje, priskirti Vokietijos įtakos sferai. Tačiau suprantama, kad kariniais sumetimais mums paskui teks veikti prieš tas lenkų karines pajėgas, kurios iki to laiko bus Lenkijos teritorijose, atitenkančiose rusų įtakos zonai.
Stalinas ant šios meškerės neužkibo. Jis buvo linkęs padėti nacistams „pakirsti kapitalizmo sistemą“ likdamas „neutralus“, jokiu būdu šio bendradarbiavimo neafišuodamas. Pagal slaptuosius susitarimus radijo signalais iš Minsko liuftvafės lėktuvai buvo nukreipiami į Lenkijos karinės pramonės objektus, vokiečių laivai rado prieglobstį Murmansko uoste, iš Sovietų Sąjungos Vokietija gaudavo strateginių žaliavų ir medžiagų, net ir pirktų Anglijoje ir JAV (trečdalis Vokietijos pramonės priklausė nuo gaunamų iš užsienio žaliavų, be to, tokių medžiagų, kaip varis, alavas, kaučiukas, aliuminis, nuo 70 iki 99 proc. priklausė nuo importo). Tačiau atvirai stoti į pasaulinį karą kol kas buvo ne „SSRS liaudies“ interesais, juk Kremlius dar turėjo galimybę „manevruoti, kurstyti vieną šalį prieš kitą, kad geriau susipliektų“.
Rugsėjo 5 d. Molotovo atsakymas skelbė: sovietų vyriausybė visiškai sutinka, kad tinkamu laiku mums bus visiškai būtina pradėti konkrečius veiksmus“. Bet kol kas laikas tam „netinkamas“, o perdėtas skubotumas „gali mums pakenkti ir padėti vienytis mūsų priešams“.
Beje, vokiečiai siūlė atgnybti gabalėlį Ukrainos vengrams, bet Budapeštas išreiškė tvirtą nenorą dalyvauti „karinėse akcijose prieš Lenkiją“. Tada Vokietija pakvietė Lietuvą susigrąžinti Vilnių, bet ir ši šalis buvo linkusi likti neutrali.