Jeigu istorijos pamokos gali būti išmoktos ir įsisąmonintos, jos lygiai taip, o greičiausiai ir dar paprasčiau gali būti pamirštos.

1999 m. daugiabučių sprogdinimai ir po jų sukeltas antras karas Čečėnijoje, karinė agresija Gruzijoje, besąlygiška parama Basharo al-Assado vykdomiems nusikaltimams Sirijoje, Krymo anšliusas, karas rytų Ukrainoje, trumpam, labai trumpam pasaulio dėmesį atkreipęs 300 niekuo dėtų MH17 keleivių nužudymas – ilgas ir vis ilgėjantis sąrašas teroro piliulių, kurias putinistinė Rusija girdo pasauliui ir, visų pirma, Europai.

Čia nuosekliai, dozė po dozės nejautra pralieto kraujo kiekiui didėja, kartas nuo karto išstenint vieną ar kitą ekonominių sankcijų paketėlį.

Kažkur ne visai Europoje išlietas kraujas upeliais teka vis arčiau bailių ir aptingusių Europos (tos tikrosios) politikų ir diplomatų. Skamba garsus susirūpinimas, trepsima kojomis, ant stalų gula nauji paketėliai.
Justas Šireika

Kažkur ne visai Europoje išlietas kraujas upeliais teka vis arčiau bailių ir aptingusių Europos (tos tikrosios) politikų ir diplomatų. Skamba garsus susirūpinimas, trepsima kojomis, ant stalų gula nauji paketėliai.

Nieko neadekvataus, nieko, kas „galėtų sukelti pernelyg didelę įtampą“, nieko, kas atšaldytų šiltus dujomis šildomus santykius. Kremlius, lyg pritardamas švelniesiems europiečiams, solidariai išleidžia tuščių lentynų ukazą. Didžiosios valstybės piliečiams tokie ukazai įspūdžio nedaro.

Abejingumas šio pasaulio sunkumams ir materijos stokai nutaurina dostojevskiškas sielas – piliečiai stoiškai prašo daugiau, postmodernus caras kopia į naujas populiarumo aukštumas.

Melo konvojui lyg nuodingai gyvatei šliaužiant Ukrainos žeme, buki ir nebylūs žvilgsniai trikdančiai ramiai stebi dar vienos Europos tragedijos prologą. Kitaip nei idealizuotuose literatūros ir kino vaizdiniuose, naujojo karo atneštoje mirtyje ir skausme maža pamokų apie žmogaus kilnumą ar beribį nuopuolį.

Didžiųjų nusikaltimų amžius parodė, kad mirtį nešanti tikrovė seniai peržengė žmogiškosios vaizduotės ribas.

Geltonuojančių saulėgrąžų lauke krintant ne lietui, o žmonių kūnams, žalias pakeles nusėjant ne vasaros žiedams, o atpažįstamą pavidalą praradusiems žuvusiesiems, sunku atsitokėti iš nuostabos, kaip greitai nenormalumas gali tapti kasdienybės dalimi.

Į gabalus draskomos Ukrainos fone jie mums pataria nepanikuoti, nes tikras europietis gerbia įsipareigojimus. Mums moko, kad susitarimų būtina laikytis – prancūziški laivai turi atplaukti sutartu laiku, o pigios dujos – pasiekti užsakovus.
Justas Šireika

Nes dar visai neseniai, dar vakar Europos paribių piliečiams atrodė, kad rytojaus dienos tvarumas bus šios dienos tvarumo tęsinys. Kad artimi žmonės, vietos, draugystės, daiktai ir viltys – jų pasaulis yra atsparus nebūčiai.

Nes juos, kaip ir mus, dar vienus Europos pakraščio laukinius, nuo mirties dvoko, griuvėsių, žarnų ir siaubo skyrė kone amžius, kalnai ir vandenynai. Šiandien jiems jau nebereikia svarstyti savo būties trapumo klausimų. Fizinės ir dvasinės griūties vaizdai byloja garsiau už savo pasaulio baigtį stebinčių žmonių balsus.

O mus, girdinčius šios griūties aidus ir nerimastingai suklususius, nepaliauja raminti švelnieji europiečiai. Į gabalus draskomos Ukrainos fone jie mums pataria nepanikuoti, nes tikras europietis gerbia įsipareigojimus.

Mums moko, kad susitarimų būtina laikytis – prancūziški laivai turi atplaukti sutartu laiku, o pigios dujos – pasiekti užsakovus. Mums sako, kad reikia taikių sprendimų ir dialogo, kuris nekenktų Trečiosios Romos carų žaidimams. Mums primena, kad esame sąjungininkai civilizacijos paraštėje, todėl dėl mūsų jau seniai susitarta ir bazių čia nebus.

Švelnusis europietis, tikriausias perkainotų vertybių žmogus, nepailsta savo pavyzdžiu bergždžiai mokyti užsispyrusių despotų. O šie – be atvangos įrodinėti, kad jų duotas žodis vertas dar mažiau nei skiautė popieriaus, ant kurios buvo surašytas.

Kol Europa kantriai laukia naujos kraujo dozės, mes, dar vieni ne visai Europos gyventojai, istorijos ir žmogaus prigimties pamiršti nesugebėjome. Apmąstydamas žmogaus elgesio nuopuoliais ir katastrofomis ženklinamą šios pasaulio dalies likimą Czeslawas Miloszas įžvelgė mūsų pranašumą prieš „ramių ir tvarkingų valstybių gyventojus”.

Šiuo požiūriu turbūt esame panašiausi į izraeliečius – atsisakantys nematyti to, ką matome, ir vien savo buvimu tokie pat nepatogūs taikos bet kokiomis priemonėmis šalininkams.

Europos didiesiems klaidžiojant vertybių labirintuose, artėjančios grėsmės akivaizdoje pats laikas į izraeliečius tapti panašiais ir savo valia būti tarptautinės politikos subjektais, o ne objektais. Tik kad nebūtų per vėlu.