P. Goble’as. Siaubingas Molotovo–Ribbentropo paktas iššaukė Lietuvos–Amerikos aljanso gimimą

Prieš 75 metus pasirašytas Molotovo–Ribbentropo paktas šiandien atsimenamas kaip aljanso tarp Hitlerio ir Stalino pradžia. Ši sąjunga padalino Rytų Europą tarp dviejų totalitarinių diktatorių ir atvėrė kelią Antrajam pasauliniam karui. Tačiau pastarasis susitarimas turėjo ir kitokių pasekmių: reakcija į nacių–sovietų paktą žymi aljanso tarp Lietuvos, jos Baltijos kaimynių ir Jungtinių Valstijų pradžią.

Dar daugiau – jei pirmasis aljansas turėjo staigių ir fatališkų pasekmių ir truko mažiau nei porą metų, tai dažnai nutylėtas antrasis aljansas išliko iki šiol ir, panašu, išliks ateityje.

Kartais pamirštama, kad aljansai gimsta iš grėsmių ir iššūkių, o ne stabilumo būsenos. Hitleriui ir Stalinui tarpusavyje pavyko susitarti, nes sutapo jų trumpalaikiai interesai. Todėl mažai stebėtina, kad tiems interesams išnykus, išnyko ir jų sudaryta sąjunga. Lietuvos–Amerikos ar, tiksliau tariant, Baltijos šalių–Amerikos aljansas radosi dėl sovietų įvykdytos Lietuvos, Latvijos ir Estijos okupacijos, ir toliau egzistavo dėl abipusio intereso šią laisvei grasinančią okupaciją nutraukti. Baltijos–Amerikos aljansas ypatingai suklestėjo Baltijos šalims 1991 m. atgavus nepriklausomybę. Tiesą sakant, šiandien pastarasis aljansas yra svarbesnis nei bet kada anksčiau.

Prisimindami tragiškas Molotovo–Ribbentropo pakto pasekmes turime įvertinti šiuos tris ilgalaikės partnerystės etapus. O įvertinę ir jais pasidžiaugti, nes šie etapai buvo ir yra atsakas į Jungtinių Valstijų ir Baltijos šalių visuomenių patirtas ir šiandien patiriamas grėsmes.

Pats akivaizdžiausias Baltijos–Amerikos aljanso atsiradimo ženklas buvo 1940–aisias Jungtinių Valstijų suformuluota nepripažinimo politika. Tik tokių principingų valstybės pareigūnų, kaip Loy’us Hendersonas iš JAV Valstybės departamento ir Amerikos lietuvių dėka, savo laiku Vašingtonas pareiškė nepripažįstąs jėga įvykdyto Estijos, Latvijos ir Lietuvos įtraukimo į Sovietų Sąjungos sudėtį. Tai nebuvo tik žodžiai, mat šis nepripažinimas turėjo trejopų pasekmių.

Pirma, Maskvai buvo duota suprasti, jog Jungtinės Valstijos Sovietų Sąjungą laikė neteisėta valstybe, nes ta šalis stovėjo ant jėgos, o ne laisvo žmonių apsisprendimo pagrindo. Antra, Lietuvos, Latvijos ir Estijos žmonėms JAV pasiuntė vienodai aiškią žinią, kad Jungtinių Valstijų visuomenė ir Vyriausybė rems jų pastangas susigrąžinti tai, kas buvo neteisėtai atimta – teisę į valstybingumą. Ir, trečia, nepripažinimo politika reprezentavo kai ką dar svarbesnio – ji parodė, kad JAV buvo pasiruošusios veikti vadovaudamosi principais, o ne tik interesais. Tai buvo daroma ilgą laiką, ir net tada, kai siekiamas tikslas atrodė esąs donkichotiškas.

Maža abejonės, kad, įgyvendindamos savo deklaruojamą nepripažinimo politiką, Jungtinės Valstijos ne visuomet darė tai, kas buvo jų valioje. Tačiau lygiai taip pat maža abejonės, kad šiuo klausimu JAV veikė kur kas daugiau ir ilgiau nei bet kas kitas. JAV veiksmai ne tik padrąsino Baltijos šalis viltis vieną dieną būsiant laisvomis, bet ir pasiuntė žinią apie partnerystės tarp demokratinių valstybių prigimtį. Nors aktyvioji nepripažinimo politikos fazė baigėsi 1991 m., kai Lietuva, Latvija ir Estija de facto atstatė savo valstybingumą, ši politika vis dar vaidina itin svarbų vaidmenį suteikiant teisinį pagrindą ankstesniam Baltijos kaip okupuotų šalių statusui, ir yra pavyzdys, kokių principingų ir disciplinuotų priemonių gali imtis demokratijos idant nugalėtų diktatūras.

Antroji aljanso tarp Jungtinių Valstijų ir Baltijos šalių fazė tęsiasi nuo 1991 m. iki šios dienos. Šios trys šalys buvo įtrauktos į dvi esmines Vakarų institucijas – ES ir NATO, ir tapo santykių tinklo, „Atlantinio pasaulio” partneriais. Šie santykiai yra platesni ir gilesni nei bet koks atskiras susitarimas, jie atspindi dar vieną Baltijos šalių–Amerikos aljanso aspektą – jo lankstumą, atsiradusį iš pamatinių ir įvairialypių įsipareigojimų demokratijai, žmogaus teisėms ir tarptautinės teisės taisyklėms.

Daug ir teisingai kalbėta apie 1989–1991 m. Baltijos stebuklą, tačiau verta pakalbėti ir apie stebuklą Baltijos šalyse, vykusį per pastaruosius du dešimtmečius. Jokios kitos anksčiau okupuotos šalys nepasiekė tiek daug ar taip greitai, kaip tai padarė Lietuva, Latvija ir Estija. Už tai šių šalių žmonės ir vyriausybės nusipelno didžiulio įvertinimo. Viso to pasiekti šios valstybės galėjo todėl, kad, kartu su Jungtinėmis Valstijomis – geru tolimu draugu žemėlapyje, bet artimu Baltijos valstybių širdims – buvo to paties aljanso dalimi. Labiau nei Europa, kurios dalimi trys Baltijos šalys taip pat yra, šis aljansas su Jungtinėmis Valstijomis Baltijos valstybėms suteikė galimybę pasiekti daugiau nei kas nors įsivaizdavo esant įmanoma.

Šiandien, horizonte matant augančias grėsmes iš Rytų, Lietuvos, o, kalbant plačiau, Baltijos šalių aljansas su Jungtinėmis Valstijomis yra dar svarbesnis. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas meta iššūkį ne tik Ukrainai, bet ir trims tarptautinę sistemą laikantiems ramsčiams: tarptautinės sistemos įsipareigojimui išlaikyti nekintančias valstybių sienas, jos principui, kad pilietybė svarbesnė už etniškumą, ir jos įsipareigojimui tarptautinę tvarką užtikrinti remiantis nacionalinės valstybės, o ne imperijos pagrindu.

Dėl karčių istorinių savo patirčių lietuviai, kaip estai ir latviai, geriausiai žino, ką reikštų šių tarptautinės sistemos ramsčių sugriovimas. Jie taip pat žino, kad tam jie gali užbėgti už akių tik veikdami išvien su Jungtinėmis Valstijomis. Tai aljansą tarp Lietuvos, jos kaimynių ir JAV daro svarbesniu nei kada nors anksčiau. Tik užėmę tvirtą ir principingą poziciją kartu galime atitaisyti tai, ką Putinas jau padarė ir sustabdyti jį nuo dar pragaištingesnių žingsnių.

Minint šią, vieną niūriausių dienų Baltijos šalių istorijoje, geriau prisiminkime tai, kad siaubingas susitarimas iššaukė kito aljanso gimimą. Tokio aljanso, kuris pasirodė esąs kur kas tvirtesnis, ilgalaikiškesnis ir privalantis toliau egzistuoti ir augti dėl šiuo metu pasaulyje nevaržomai kylančių grėsmių ir iššūkių.

Paulas Goble’as yra žymus Eurazijos ekspertas, ilgus metus dirbo Centrinėje žvalgybos valdyboje, Laisvosios Europos radijuje, Karnegio centre, JAV Valstybės departamente kuravo Baltijos šalių klausimus, dėstė Marylando, Džordžo Vašingtono, Georgetowno, Tartu universitetuose.