Kodėl visi aplinkui iš Seimo ir ministerijų tuo įrankiu mojuoja, mums patiems to kūjo į rankas neduoda, bet pasakoja, kaip mūsų labui sunkiai tą laimę kasdien kala?
Matyt, ne aš vienas toks nesupratingas. Va žmogeliai Dzūkijos kaimuose irgi nusprendė: kodėl miškas tvora nuo šernų turi būti užtvertas, kai tie riestasnukiai jau seniai nuo pirmų medžiotojų šūvių žiemos pabaigoje link Kauno, Pravieniškių ir Kėdainių išsilakstė? Niekaip nesuprasdami tvoros esmės ir prasmės, ėmė šiomis dienomis ir stulpelius iš jos išrovė. Beveik 100 vienetų pavogė. Gal vištoms gardą aptvers, gal kokią kitą tvorelę ožkoms ar avims sumeistraus.
Nes dabar kiaules be atitinkamų higienos ir sanitarijos reikalavimų Dzūkijoje auginti uždrausta. Kadangi tie reikalavimai ne mažiau griežti negu dėl naujų euro monetų ir banknotų išvežiojimo po bankus, tai žmonės paprastuoju būdu ieško išeities iš sunkios padėties.
Eina 10 kilometrų patvoriu ir svarsto: ne Berlyno siena, žinoma, bet vis tiek užtvaras. Tiesa, jei nuo kokios ministerijos pusės žiūrėsi, tai atrodo tvora tikrai nuo šernų. Kai iš šitos pusės, nuo kaimo žiūri – atrodo, jog užtvaras nuo žmonių. Bet iš kurios pusės bežiūrėtum – kiton pusėn neprasibrausi. Visą gyvenimą sveiką nuovoką turėjusiam kaimo žmogui niekaip nesuprantama, kodėl dabar jis patvoriais turi slankioti. Kiaulienos iš Lietuvos vis tiek Rusija dėl embargo neperka, šernai pabaidyti. Tad sveika nuovoka vadovaudamasis, ėmė jis tą tvorą, kuri labiau skiria negu jungia, ardyti.
Mat kaip tik šiomis dienomis minimos Baltijos kelio metinės. Mintija sau žmogelis – kam ta tvora, jeigu mes susijungti Baltijos kelio dvasioje kaip prieš ketvirtį amžiaus siekiame? Ne tvoros mus turi skirti, bet gatvės ir keliai turi jungti. Kaip vaikus jungia puponautai iš vieno prekybos centro, kuris apie mažą Lietuvos kainą, bet didelį savo pelną jau seniai yra pagalvojęs.
Gal per daug noriu? Gal jau gyvename kraujo ir karo amžiuje, kuomet vyrauja ne vienijanti, bet viską padalinanti ir sau pasidalinanti politika? Dalijanti visuomenę į atskiras socialines grupes, skirtingus ideologinius frontus. Net į skirtingas barikadas, kuriose liepsnoja iš padangų sukrauti laužai ir raketomis “Grad” (čia galima ir kitus modelius įrašyti) ginama teritorija. Nepaisant to, jog vieni sako, jog taip ginamas valstybingumas, o kiti aiškina, kad taip ginama nepriklausomybė. O tvora nuo šernų Dzūkijos pamiškėje tėra tik pirma ir nekaltai atrodanti to padalinimo išraiška.
Jeigu iš tiesų taip, tada niekas kitas už mus, išskyrus mus pačius, nesupras elementarios tiesos: šiandien, kaip tas Dzūkijos Kalesnykų kaimo žmogelis, gyvename pasaulio politikos patvoryje, kuomet ir tvoras stato, ir žvėris gainioja gerokai už atskirus individus gudresni klanai. Kurie, patikėkite, net visą visuomenę aptvėrę spygliuotos vielos tvora, sugebėtų paaiškinti ir įtikinti, jog tai demokratijos vardan.
Po beveik trijų dešimtmečių žurnalistikoje ir kone dešimtmečio politikoje šiandien į daugelį dalykų galiu sau leisti pažiūrėti kiek kitokiu žvilgsniu, negu į juos žiūri didesnė dalis visuomenės ar dabartinė jaunoji žurnalistika.
Kai tos profesijos atstovai netoli Druskininkų šiandien temato vieną tvorą, siekiančią Ratnyčios upelio krantą, bet nemato daugelio kitų užtvarų Lietuvos visuomenės gyvenime, politikoje ir valstybės teritorijoje, jau yra net nebejuokinga. Darosi graudu.
Kaip seniai sakė vienas iškilus spaudos leidėjas (ne Lietuvoje, nors ir Lietuvai jau daug metų labai tinka): “Pone, jeigu jūs žinotumėte, kaip daromas laikraštis, jūs niekada jo neskaitytumėte”.
Kur dingo žurnalistikos išmanymas, savigarba, kompetencija, drąsa ir ryžtas? Ryžtas atskleisti esminius valstybės sanklodos ir jos gyvenimo skaudulius, politikų nekompetenciją ir susitarimus. Kodėl tuos dalykus pakeičia infantilios žinutės apie išpiltą kibirą šalto vandens arba apie kitą vandenį, kurį ant galvos po tiltu nešioja TV žvaigždėmis vadinamos moterys?
Kelios viešos publikacijos internete pastarosiomis dienomis davė peno ne tik rimtiems žurnalistiniams tyrimams, bet ir teisėsaugos institucijoms. Žinoma, jeigu jos paliaus žiūrėti į politikų burnas ir telefonų ragelius, bet tikrai imsis viešo visuomenės intereso gynybos.
Pradedant nuo tos pačios netoli Alytaus ardyti pradėtos tvoros, kurios įrengimas kainavo
beveik 700 tūkstančių litų. Matematikoje nesu labai stiprus, bet žurnalistika išmokė lyginamosios analizės. Kadangi stulpai tvoroje statomi kas pustrečio metro bei atitinkamu atstumu dar būtini ir atraminiai stulpeliai, minėtam statiniui reikėjo panaudoti maždaug 4800 tvoros stulpų. Pavogti 93 stulpeliai įkainoti 18 000 litų. Vienas – maždaug 193 litai. Kai juos padaugini iš stulpų, kurie turėtų būti tvoroje skaičiaus, išeina daugiau kaip 900 tūkstančių litų.
Kaip čia gali būti 200 tūkstančių litų daugiau negu visa tvora kainavo? Juolab, kad dar neskaičiavome ir pačios vielinės tvoros kainos. O jeigu dar ir darbo sąnaudas paskaičiuosime. Tad iš kur toks skirtumas? Nebent tą tvorą jos savininkė Valstybinė veterinarijos ir maisto tarnyba yra apdraudusi, o draudikai pasiryžę draudimo išmokas pagal policijai pateiktą žalos įvertinimą išmokėti?
Bandau lyginti toliau. Pats brangiausias cinkuotas metalinis tvoros stulpas mažmeninėje prekyboje Lietuvoje parduodamas už 45 litus. Tai iš kur čia dabar jo vertė 193 litai? Gal jo vertė taip išaugo dėl to, kad jį pamiškėje kažkas įkalė?
Anaiptol ne kažkas. Konkursą laimėjusi bendrovė “Telekonta”. Ji paprastai darbuojasi gerokai svarbesnės strateginės reikšmės valstybės projektuose. “Lietuvos geležinkeliai”, pasienis, valstybinis jūrų uostas, kiti milijoniniai projektai. Telekomunikacijų ir apsaugos sistemų srityje besispecializuojanti „Telekonta“ yra minima ir garsiosios miškų gaisrų stebėjimo sistemos įrengimo (vertė – daugiau kaip 40 milijonų litų), dėl kurios pirkimo po padidinamuoju stiklu atsidūrė ir vis dar tebėra Generalinė miškų urėdija, istorijose.
O galimiems žurnalistiniams tyrimams – dar dvi detalės. Pirmoji: šiai bendrovei kažkada vadovavo, o dabar kuklus akcininkas yra buvęs KGB rezervo karininkas.
Antroji: specialios, apsaugai nuo žvėrių, taip pat ir šernų, skirtos 1,8 m aukščio tvoros bėginio metro kaina vienoje Šiaulių bendrovėje savaitės pradžioje buvo 5,38 lt su PVM. Manau, jeigu pirktumėte 10 kilometrų, kaina būtų gerokai mažesnė.