Tokiu būdu Lietuva neteko vieno iš geriausiai dirbančių ministrų.
Todėl, atsižvelgiant į susiklosčiusias aplinkybes, reikėtų pamąstyti apie vykdomosios valdžios rolę Lietuvos politiniame gyvenime ir jos formavimo principus.
Partinė politika ekonomikoje (vykdomojoje valdžioje), kaip parodė 24 nepriklausomybės metai, Lietuvoje nepasiteisino. Ko gero, pagrindinė priežastis būtų ta, kad ekonomika yra nepartinė, o ideologinių skirtumų tarp partijų, nors jie dar lyg ir deklaruojami, praktiškai nebeliko.
Interesas liko vienas – gauti kuo daugiau balsų sprendimams, kurie pastaruoju metu vis mažiau atitinka Lietuvos žmonių interesus, priimti, o ideologinių bei moralinių "kompleksų" nebeliko. Pasak žurnalisto A.Bačiulio, politikoje vyrauja ne ideologijos, o verslo principai.
Atkreiptinas dėmesys, kad dabartinė vykdomosios valdžios sandara, kada Ministras Pirmininkas yra ir partijos pirmininkas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 99 str.: ,, Ministras Pirmininkas ir ministrai negali užimti jokių kitų renkamų arba skiriamų pareigų...“. Tai reiškia, kad nei Ministras Pirmininkas, nei ministrai mažų mažiausiai negali būti partijų pirmininkais arba jų pavaduotojais.
Jei anksčiau bent būdavo deklaruojama, kad Ministras Pirmininkas pasirenka ministrus pagal jų kompetenciją, paskutines 2 – 3 kadencijas, nė nemėginant maskuotis, vyko ciniškos postų dalybos tarp partijų (ir nebūtinai pelniusių rinkėjų pasitikėjimą), pagal žinybų įtaką arba jų valdomus pinigų srautus, o tik po to ieškoma, ką pasodinti į vieną ar kitą kėdę. Po paskutinių Seimo rinkimų šie principai buvo pritaikyti ne tik ministrams, bet ir viceministrams.
Ministerijų vadovybė, nežiūrint į tai, kad ,,kairės“ ir ,,dešinės“ konfrontacija nebeturi nei politinio, nei ideologinio pamato, bet kiekvienuose rinkimuose vis dar galioja ,,švytuoklės principas“, negali užtikrinti tinkamo (nenutrūkstamo) veiklos tęstinumo, ypač kalbant apie ilgalaikes programas.
Ministerijų personalo (taip pat ir karjeros darbuotojų) formavimas ne pagal profesionalumą, patirtį konkrečioje srityje bei kompetenciją, bet pagal partinę priklausomybę ir lojalumą, taip pat neužtikrina nenutrūkstamos ir tinkamai kontroliuojamos žinybų veiklos.
Be to, manyčiau, kad nemažą dalį laiko ir resursų vadovams tenka skirti ne ministerijos kompetencijos srities problemų, bet ir partinių klausimų (ir partijų finansavimo) sprendimui.
Ne mažiau svarbu būtų ir savivaldybių, taip pat ir valstybės valdomų įmonių valdymo depolitizavimas, nes paskutiniais metais daug kur į vadovų kėdes sodinami ne profesionalai, bet lojalūs dabartinei valdžiai žmonės.
Manyčiau, kad mūsų valdžių – tiek politinių, tiek ir vykdomųjų – pagrindinis interesas ir tikslas turėtų būti Lietuvos žmogus ir jo gerovė, kas dabar ciniškai pamiršta.
Manau, kad seniai pribrendo būtinybė formuoti „technokratinę“ Vyriausybę, kuri dirbtų Lietuvai, o politines rietenas palikti politinėms valdžioms. Lietuvos žmonės išsiilgę realių (nors ir sunkiai įvykdomų) pažadų, kuriuos girdėtų iš tvirto lyderio, kuris ne tik žadėtų ar kurtų programas, visiškai atitrūkusias nuo nūdienos realijų (pvz., Lietuva 2030), kurios tik erzina žmones matant, kad jais absoliučiai nesirūpinama šiandien, bet demonstruotų ryžtą ir pastangas savo pažadus įgyvendinti, be to, deklaruotų, kad į Vykdomąją valdžią bus kviečiami žmonės pagal kompetenciją, reputaciją, o ne pagal partinę priklausomybę.
O Ministrui Pirmininkui, nors jis ir puikiai vadovauja Vyriausybei, palinkėčiau pasirinkti - ar „plėšytis“ tarp partijos ir Vyriausybės, ar visą savo talentą skirti Lietuvos žmonėms.