A. Solženicynas – sąžiningas ir autoritetingas rašytojas. Jis įtikinamai parodė, kaip košmariškomis sąlygomis krinta žmonių kaukės ir tarsi apnuogintas nervas išryškėja jų tikroji, neretai žvėriškos grimasos iškreipta prigimtis. Patikimo autoriaus liudijimai yra ne tik verti pasitikėjimo, bet ir leidžia daryti reikšmingą išvadą.
Dalis lietuvių su sadomazochistiniu pasitenkinimu ištepę protėvių žemę ekskrementais ir išsitepę jais patys, visas žmonių giminės nuodėmes perkelia išimtinai savo tautai. Tačiau, pasak objektyvių ir nešališkų liudytojų, lietuviai neturi pagrindo saviniekai. Kodėl tai svarbu konstatuoti? Todėl, kad atskleidžiant lietuvių požiūrį į kitų tautybių žmones, kyla natūralus klausimas, o teisėjai kas?
Ar agresijos problema yra tabu?
Viešoje erdvėje nesvarstoma, kokios yra sąsajos tarp rusų nacionalinio charakterio ypatumų ir agresyvios užsienio politikos, kurią vykdo Rusijos valdžia. Regis, dėl baimės būti apšauktais nesantaikos tarp tautų kurstytojais, žmonės klaidingai mano, kad minėtas klausimas yra tabu.
Tiesą galima nustatyti remiantis faktais, o ne klišėmis. Paviršutiniškų protų suvokimo ribas peržengia tai, kad tautas kiršina jų niekinimas ir žeminimas, bet ne objektyvi analizė to, kodėl meškos įvaizdžiu paženklinta tautinė valstybė yra laikoma amžinu agresoriu. Dėsninga, kad nesaugumo jausmą patirianti Lietuva, kaip ir kitos Baltijos šalys, turi poreikį ir interesą įvertinti realias grėsmes.
Beveik su motinos pienu mes įsisavinome banalią pasakėlę, esą politikai yra karingi šovinistai, o tautos – romios avelės. Gera šios pasakėlės iliustracija – portalo lrytas.lt atlikta apklausa, kuria buvo siekta išsiaškinti, ar pasikeitė lietuvių požiūris į rusus, prasidėjus įvykiams Ukrainoje. Ypač iškalbingas daugumos požiūris, o dauguma šiuo atveju – 60 proc. respondentų, iš kurių 11 proc. netgi ėmė labiau gerbti rusus ir juos palaikyti.
Tiesa, 49 proc. apklaustų tautiečių teigė, jog pasikeitė požiūris ne į rusus, o į neprognozuojamą Rusijos valdžią. Tokia pozicija ignoruoja banalią ir paprastą tiesą, kad būtent dėl agresyvios retorikos bei politikos, Vladimiras Putinas yra rusų tautos ruporas ir fiureris. Nors ir nepalyginti blankesnis už savo idėjinį pirmtaką, tačiau ne mažiau populiarus.
Didžiosios valstybės sindromas ir rusų prioritetai
Ko tik nedarė V. Putinas, siekdamas pakelti gęstančius reitingus?! Jis skraidė kariniu naikintuvu, leidosi su akvalangu į jūros gelmes ir traukė iš ten radinius, gelbėjo nykstančius Amūro tigrus, sklandė paskui migruojančias gerves. Nebent nešoko striptizo. Tiesa, ne visai taip, nes jodinėdamas Altajuje pusnuogis, pamalonino Rusijos moterų akis įspūdingu torsu.
O rezultatas? Kaip autoritarinio tipo veikėjui apgailėtinas – populiarumo kreivė nepakilo aukščiau 50 proc. ribos, žyminčios teigiamą jo asmenybės ir veiklos vertinimą. Tačiau pakako žaliesiems žmogeliukams įvykdyti Krymo okupendumą, kad Putino reitingai pradėtų šuoliuoti ir pasiektų protu sunkiai suvokiamą ribą – 87 proc. Tiek rusų palaimino konvencinio karo kirvį atkasusį agresorių.
Tačiau pakelkite kartelę aukščiau! Kai sukrėsta ir praregėjusi Europa įvedė sankcijas valstybei, ginklais remiančią teroristus, kurie išniekino ir apiplėšė numušto Malaizijos avialainerio keleivių lavonus, tai ekonominį karą Europai paskelbusio Putino reitingai pasiekė 90 proc. Nepaisant to, kad būtent teroristai būtent Putino režimo teikiamų raketų sistemomis ir numušė šį avialainerį.
Labai iškalbinga aplinkybė, kad būtent dėl panašaus pobūdžio kliedesių šis moralinis idiotas mėgaujasi neblėstančiu populiarumu. Žirinovskis puikiai pažįstą mįslingą rusų sielą ir meistriškai groja, užgaudamas pačią jautriausią stygą. Vladimiras Volfovičius yra tikras: už rusų geismą, kad juos visi mylėtų, gerbtų ir jais žavėtųsi, stipresnis tėra vienas noras, – kad jų visi bijotų.
Sovietinis revanšizmas ir požiūris į rusus
Blogio imperija, kurios agresyvumą pranoko nebent jos veidmainiškumas, turėjo pusiau oficialų pacifistinį himną: „Chotiat li russkije vojny?“. Atsakymas visiškai priešingas, nei perša šis himnas: „Da, chotiat. Maloj, pobiedonosnoj vojny“. Tokį atsakymą diktuoja galinga rusiškojo nacionalizmo banga, nusiritusi po Krymo okupendumo. Taip pat ir pavasarinis koloradininkų sambrūzdis Lietuvoje.
Taigi, nepaisant to, kad rusai pagrįstai laikomi atvirais, šiltais ir nuoširdžiais žmonėmis, vis dėlto rusų tautai nėra svetimos imperinės didybės ambicijos. Šios ambicijos suteikia vertingos informacijos apmąstymams – ką tai reiškia mums, lietuviams? Ar nėra naivu manyti, kad amžinas agresorius plėšrios meškos apetitą artimiausiems kaimynams iškeis į brolišką meilę?
Ar dera raminti savęs pavojingomis iliuzijomis, esą visi Lietuvos rusai, be jokios išimties, yra lojalūs šalies piliečiai? Kas gali paneigti, kad iš Lietuvos rusų, kurių sielai tokios mielos yra Georgijaus juostelės, priešiškos jėgos nebandys verbuoti rekrūtų į penktąją koloną? Netgi, jeigu kremlinų tarp jų mažai, vis dėlto Rytų meškai keliant realią grėsmę, mažai nepasirodys.
Tai nereiškia, kad mums reikia nusisukti nuo Rusijos ir radikaliai keisti savo požiūrį į rusus. Yra daug garbingų ir dorų rusų, kurie jaučia deginančią gėdą dėl veidmainiškos bei agresyvios Rusijos politikos. Būtent tokie žmonės – Lietuvos patriotai ir duoda pagrindą vertinti rusus, atsižvelgiant į tai, koks yra jų psichinis santykis su neofašistiniu Putino režimu.
Sakysit, geriau bendrauti su draugišku ir pagalbos ranką pasirengusiu ištiesti rusų putinistu, nei su kokiu piktu ir pavydžiu tautiečiu? Tačiau klausimas ne tas, ar rusai yra geri žmonės, o tas, ar jie pritaria Rusų pasaulio vizijai. Tai Hitlerio idėjų apsėklintai vizijai, kuri kelia realų pavojų, kad savo žemės šeimininkai – lietuviai, vos ne automatiškai taps nedraugais tų, kurie yra šios vizijos šalininkai.
