Nesvarbu, ar tai tautinės mažumos, ar profesinės kategorijos, ar amžiaus grupės. Šiuo metu tiek Lietuva, tiek Lenkija gali pasidžiaugti, kad šėlstant karo veiksmų audrai, kurią kelia sunkiai prognozuojama Rusija, mūsų šalys išlieka atsparios, išlaikydamos ramybę savo viduje ir iš šalies remiamos Vakarų partnerių ES ir NATO.
Geopolitinė situacija nulėmė, kad Vilniaus krašto veikėja ponia R. Cytacka prieš savo valią atsidūrė ypatingai atsakingoje padėtyje, kada nuo jos sprendimo priklauso valstybinės reikšmės klausimas. Tai daugiau, negu dirbti viceministre. Būtent jos valioje dabar yra galimybė priimti vienintelį sprendimą, kuris yra teisingas kiekvienam, kuriam rūpi Lietuva, ir neteisingas tik tam, kuris Lietuvai linki blogo.
R.Cytacka turi savanoriškai atsistatydinti:
– išgelbėdama premjerą Algirdą Butkevičių, kuris dabar priverstas reikalauti energetikos ministro Jaroslavo Neverovičiaus atsistatydinimo, antraip visuomenės akyse jis bus pamintas žemiau grindjuostės. Pagarbą, o tuo pačiu pasitikėjimą praradęs premjeras ir partijos pirmininkas pats negali ilgai išsilaikyti;
– išgelbėdama prezidentę Dalią Grybauskaitę, kuriai nereiktų priimti sunkaus sprendimo atstatydinti J. Neverovičių, nes jo darbu ji yra patenkinta ir ne kartą yra išreiškusi pritarimą jo kaip ministro veiklai;
– išgelbėdama energetikos ministrą J. Neverovičių, kuris laikomas vienu geriausių ministrų šioje Vyriausybėje. Jo pavyzdys įrodo, kad yra Lietuvos lenkų, mąstančių valstybiškai, gebančių vystyti sudėtingus tarptautinius projektus Lietuvos vardu. Pirmininkavimas ES parodė, kad J. Neverovičius puikiai dirba ir dar aukštesniame – visos ES lygyje. Prarasti tokį ministrą būtų nuostolinga ir Lietuvai, ir Lietuvos lenkams, kurių lietuvišką pilietiškumą jis atstovauja;
– išgelbėdama sunkai sudėliotą koaliciją, nes A. Butkevičius jau yra pasakęs, jog kils klausimas dėl LLRA dalyvavimo joje. Naujas kėdžių perstumdymas dabar, kai Lietuva ruošiasi euro įvedimui ir rūpinasi, kaip sumažinti Rusijos sankcijų poveikį, ilgam stabdytų daugelio valdžios grandžių veiklą, kada reikia ryžtingų, greitų veiksmų apsaugojant žmonių gerovę;
– išgelbėdama lietuvių santykius su Lietuvos lenkais, nes akivaizdu, kad šio konflikto sumanytojas maitinasi iš priešpriešos, kuri niekam, išskyrus jį ir Kremlių, nėra naudinga. Sąmoningas žingsnis atsistatydinti stiprintų gerą Lietuvos lenkų įvaizdį lietuvių akyse, parodydamas valstybinį mąstymą. Tai mažintų tarpusavio nepasitikėjimą, o tuo pačiu lengvintų problemiškų klausimų sprendimą.
Jei ponia R. Cytacka neatsistatydins, paklusdama partijos vado nurodymams ar savo vienadienėms ambicijoms, visi aukščiau išvardinti privalumai virs minusais. Gal ji kurį laiką galėtų pavaikščioti po Šalčininkus su kankinės aureole, bet toliau jai durys būtų uždarytos. Dabar ji turi galimybę paneigti savo pačios susikurtą blogą įvaizdį keliais neprotingais poelgiais, arba galutinai save izoliuoti.
Tą dieną, kai vadas nuspręs ko nors atsisakyti vardan politinių santykių gerinimo, ji bus pirmoji jo sąraše. Kitaip nei vadas, būtent ji, būdama konflikto smaigalyje, įkūnys lietuvių nuomonę apie LLRA politikus kaip apie valstybiškai nemąstančius veikėjus. Bet kurioje valstybėje tokios figūros yra lengvai ir greitai išmainomos. Valstybė išlieka, o gėdos ir nesantaikos simbolių atsikratoma.
Dar vienas įvykių variantas – po sunkaus pokalbio su prezidente ir premjeru J. Neverovičius pareiškia, jog nebeatstovauja LLRA Vyriausybėje, o premjeras patvirtina, kad jis lieka nepartiniu koalicinės vyriausybės ministru. Ministras atleidžia R. Cytacką, nes nėra saistomas įsipareigojimų Valdemarui Tomaševskiui, o premjeras koalicijos posėdyje pasiekia, kad LLRA būtų pašalinta iš valdančiosios koalicijos. Vis dėlto, žymiai daugiau teigiamų pasekmių sukurtų R. Cytackos atsistatydinimas.
